Edvardas Čiuldė
Tenka nustebti pastebėjus, kad skirtinguose pasaulio pakraščiuose kartais susiformuoja labai panašūs reiškiniai.
Jeigu manęs paklaustumėte, kas yra tas Putinas, aš nepralesčiau progos pastebėti, kad, be visa ko kito, ką mes jau gerai žinome, anas iš savo laikmečio politikų išsiskyrė sugebėjimu daug mikliau nei kiti keisti kaukes pagal aplinkybes, pradėjęs savo karjerą politikos sferoje po tarnybos KBG tarp žmonių, kurie, šiaip ar taip, siekė demokratinio atsinaujinimo, vėliau prikišamai demonstravęs savo neva karštą krikščionišką užsiangažavimą, tikinčiojo žmogaus susimąstymą ,o šiandien jau nebijantis pasauliui pasirodyti tikruoju žmogėdros veidu. Kita vertus, kaip atrodo bent man, pagal šį sugebėjimą prisiauginti kaukę taip, kad ji pradeda sutapti su veido oda mūsų padangėje Putinui prilygsta arba net pastarąjį lenkia tokia Ingrida Šimonytė.
Tikriausiai neužteks pastebėti, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas politikas šiandieninėje Lietuvoje, kai kalbame apie žodžių kulkosvaidį arba kažką panašaus į kurtinančius užtaisus spjaudančią kalbos patranką. Kas be ko, tokia verbalizacijos dovana yra labai svarbus dalykas demokratinės visuomenės politikui, kuriam yra lemta įtikinėti, diskutuoti su oponentais, priversti kitus patikėti jo žodžiais. Tačiau, kaip atrodo man, I. Šimonytės puikiai įvaldytas verbalinis kulkosvaidis toli gražu nėra nutaikytas į dialogo užmezgimą, o yra skirtas kitų žmonių apkvaitinimui. Todėl čia dar akivaizdžiau nei kitais atvejais, kai, tarkime, politikai daug sunkiau išlemena žodžius, stringa kalboje ar net mikčioja, galiausiai, išsisklaidžius dūmams, pasimato neperžengiama praraja tarp žodžių ir tikrovės, nutįsęs į begalybę atotrūkis tarp tuščio verbalizacijos srauto ir tikros dalykų padėties.
Kartais I. Šimonytė sako štai taip ar kažkaip panašiai, kad jūs visi žinote, kad aš esu ne tokia, kad aš taip nepadaryčiau ar nepasakyčiau, ką tikriausiai turėtume suprasti kaip blogo pasaulio pagerintą versiją. Tačiau iš kur ji tokį įsitikinimą, kad mes žinome tokius neįtikėtinus dalykus, traukia, gal ji iš tikrųjų pasaulį jau mato kaukės akimis, tarkime, autohipnozės būdu nekritiškai patikėjusi savo pačios paleistomis į pasaulį tuščiosios verbalizacijos trelėmis? Kas ne kas, o aš tikrai nežinau, kad nepasinaudojau proga sužinoti, jog ji yra „ne tokia“, tačiau žinau, kad jos kuriamos kontroversijos viršija įprastas politinės veidmainystės ribas, todėl prisistatymas „ne tokios“ vaidmenyje panašėja į gąsdinimus, kad pamatysime tai, ko nematėme, jog dar pažinsime I. Šimonytę, kaip sako vienos satyros herojus, iš blogosios pusės.
Dauguma žmonių daugmaž žino, numano, kad politika yra nešvari virtuvė. Tačiau tai, ką pamatėme „konservatorių“ organizuotame LR prezidento užpuolime Seime viršijo pačius blogiausius įsivaizdavimus. Tai jau buvo ne šiaip nešvari politika, o tarakonų šokis. Ar I. Šimonytei tokio dramatiško išbandymo metu pavyko parodyti, kad ji stovi atokiau nuo išsigimėlių siautėjimo, nesitapatina arba tapatinasi tik iš dalies su nusmukusių žmonių primestomis politinei bendrijai iškrypėliškomis insinuacijomis? Tikra tiesa, tai juokingas klausimas. Čia svarbu pastebėti ne tik tai, kad ji pati savo žviegimu pritarė kiaulių chorui, neretai jį perrėkdama, dar svarbiau būtų labai aiškiai įsisąmoninti faktą, kad nešvankiausia falsifikacija Seimų istorijoje buvo sukurpta dėl josios neadekvačių interesų tenkinimo, nusususios vaizduotės bendraminčiams įsisvajojus, jog tokiu kriminalinių padugnių veikimo būdu bus galima prastumti I. Šimonytę į prezidento postą. Kai kartais vėl apie tai pagalvoji, kiekvieną kartą iš naujo suvimdo. Tačiau, tiesą sakant, toks jų pasirinkimas manęs nenustebino, nes, kaip jau ne kartą esu pastebėjęs viešojoje erdvėje, dabartinės kadencijos „konservatorių“ laikysena Seime iš esmės buvo antikonstitucinio pobūdžio, didele dalimi orientuota į veikimą prieš lietuvių tautą, lietuvybę ir lietuvių tautos kaip suvereno statusą (primenu, kad LR Konstitucija skelbia, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta) pagal politinio pučo logiką.
Kaip atrodo bent man, šiandien per galvą verčiantis bandoma pridengti tikrą dalykų padėtį, kai sakoma, kad visuotinis nepasitenkinimas „konservatoriais“ kyla tik dėl priartėjusių rinkimų, jog vadinamųjų konservatorių „netoleravimo“ jausena paūmėjo dėl konkuruojančių partijų kryptingos veiklos, joms per jėgą bandant išvolioti tyrą kaip ašarą Tėvynės sąjungą purve ir tokiu būdu dar labiau užauginti pasidygėjimą konservatoriais. Tačiau galimai yra kaip tik priešingai, kad labiausiai nerimauja būtent konservatoriškų mąstysenos nuostatų žmonės, kuriems jau atrodo, kad G. Landsbergio ir I. Šimonytės jungtis išpūdė dabar konservatoriais tik nominaliai besivadinančia partiją iš vidaus ir kurie jau nuogąstauja, kad toks puvinio užkratas nepersimestų į visuomenę ir tautą. Kas be ko, savo ruožtu priartėjusių rinkimų faktorius aktualizuoja politinę jauseną, verčia daug ką pergalvoti iš naujo.
Taigi, kas Tu „tokia“ esi, p. I. Šimonyte?
P. S.
Į prezidento G. Nausėdos dar vieną, jau nesuskaičiuoju kelintą iš eilės patikinimą, kad anas nepritaria kai kuriems Remigijaus Žemaitaičio pasisakymams ir rezervuotai žiūri į jo galimybes užimti kokius nors formalizuotus postus valdžioje po rinkimų, iš vojažų užsienyje netikėtai pasižadinęs atsiliepė G. Landsbergis, neva sveikindamas tokį pasisakymą, kas be ko, tokiu būdu neabejotinai siekdamas mums primesti įsivaizdavimą, kad „konservatorių“ partijos pirmininkas galiausiai (po didelių vargų!) pastūmėjo prezidentą į teisingą kelią. Vaje vaje… Ir iš kur to vaikino toks nežmoniškas pasitikėjimas savimi, a? Tačiau tai galima vertinti ir kaip psichologinį visuomenės terorą, kai iki ausų apsidirbęs veikėjas kitus mokina gražaus elgesio, ar ne?
