Dviveidis padaras (II)

Edvardas Čiuldė

Kandidatų į Seimą susitikimo su visuomene renginyje Vilniaus Antakalnio rinkiminėje apylinkėje vienu metu buvo paprašyta atsakyti į auditorijos klausimus trumpai, pakeliant vieną iš dviejų lentelių su užrašu „Taip“ ar „Ne“. Į žmogaus iš salės klausimą „Ar norite, kad Lietuva per šimtmečius išliktų lietuviška?“, Ingrida Šimonytė, truputėlį padvejojusi ir burbtelėjusi po nosimi maždaug „Ką reiškia lietuviška?“, kaip ir kiti diskusijoje dalyvavę kandidatai pakėlė lentelę, skelbiančią teigiamą atsakymą.

Tikriausiai daugiau nei 10 kartų esu girdėjęs tos pačios I. Šimonytės viešus patikinimus, kad ji niekados nemeluoja, sako tik tai, ką galvoja, patinka toks tiesumas kažkam ar nepatinka. Taigi matome, kad ponia Ingrida mums melavo jau tada, kai sakė, kad niekados nemeluoja, nes šįkart ji apsimelavo akivaizdžiai, nes, kaip atrodo, visiems turėtų būtų akivaizdu, kad anoji visados kryptingai siekė, jog Lietuvos lietuviškumas išgaruotų per artimiausius dešimtmečius, padedant tokiai įvykių sekai pagrindus per besibaigiančią „konservatorių“ dominavimo Seime kadenciją.

Apie valdančiosios koalicijos antilietuvišką ethos ir pathos esu kalbėjęs tiek daug kartų, kad pats jau esu sau atsibodęs, taigi bent šįkart nesikartosiu. Dar daugiau, – nemeluodamas sakau, kad man net truputėlį gaila premjerės I. Šimonytės, kuri privalėjo plušėti, užimdama aukščiausias pareigas, „svetimoje teritorijoje“, kur tarpsta čia valstybę sukūrusi ta pati, baisią alergija mūsų oponentams kelianti lietuvių tauta, nes kaip kitaip būtų galima paaiškinti anosios svitos įgarsintą postulatą, kad lietuviškos tapatybės ir lietuvių tautos kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis. Tokio pasakymo akibrokšto nė iš tolo negali atpirkti nei nuorodos į ES struktūrų kompetenciją, nei apeliacijos į pažangizmo ideologiją, tokio pasisakymo smarvės niekaip nepavyksta pridengti keliais dezodoranto papurškimas, tačiau dar didesnius nuostolius galime patirti dėl to, kad tokia N. Šimonytės veikla „priešo užnugaryje“ dėl veidmainystės perkrovų galiausiai gali atvesti ją į skausmingą sielos išnirimą, kas tragiškomis spalvomis nudažo anosios egzistencijos tipažą ir likimą, ar ne? Ar sakote, kad čia autorius pernelyg romantizuoja ilgai įtakinga veikėja buvusią politikę, nes neva I. Šimonytė neturi sielos? Nesakykite taip, nes sielą turi net ir šimonytės…

Kam labiausiai trukdo Lietuvoje Lietuvos lietuviškumas?

Tame pačiame susitikime, vėliau, tarsi papildydama lentele „Taip“ išsakytą pritarimą, I. Šimonytė dar suskubo pareikšti, kad reikia kurti tokią Lietuvą, kurioje šalia lietuvių gerai jaustųsi ir kitos tautos. Tarsi ir teisingas pastebėjimas, tačiau čia leiskite užduoti dar tokį, kaip daug kam gali pasirodyti, netikėtą klausimą – o kaip prie kitų tautų, šalia lietuvių, geresnės savijautos Lietuvoje prisidėjo pati I. Šimonytė? Ar sakote, kad I. Šimonytei būtų lengviau nei lengva atsakyti į šį klausimą, dar kartą prisimenant, kaip ji stengėsi dėl W raidės primetimo lietuviškai raštvedybai, kokiomis kompensacijų ir gerinančiomis savijautą dovanų malonėmis apipylė žydų bendruomenę… Tačiau net ir ta, lietuviškos populiacijos paprotinimu skirta lazda turi kitą galą!

Dievas mato, tikrai nesu įsikibęs minties, kad aukščiausius valdžios postus Lietuvoje gali užimti tik lietuviai po griežtų kraujo tyrimo procedūrų. Tačiau drauge neabejoju, kad lietuviškos kilmės asmuo Seimo pirmininko ir, tarkime, premjero postuose, kitaip nei I. Šimonytė ir Viktorija Čmilytė-Nielsen, niekaip nebūtų sutikę su tuo, kad Lietuvos valstybės institucijų vadovams užpakalius išspardytų Izraelio ambasadorius, be visa ko kito, primygtinai nurodantis, kokia turėtų būti lietuvių istorinė atmintis, nes lietuviškos kilmės asmuo tikrai netoleruotų kraupaus lietuvių tautos pažeminimo, vedančio į destrukciją ir savivertės praradimą. Pabandyčiau spėti, kad I. Šimonytės ir V. Čmilytės tokiais atvejais jokių kompleksų nejaučia ir nepajustų, pasikartojus aplinkybėms, išskyrus nebent pasitenkinimą dėl teisingos laikysenos karjeros požiūriu ir prasisunkusią piktdžiugą dėl čiabuvių nesėkmės.

Ar tai, kad šiandien ne vienam lietuviui skauda sielą dėl tokio tautos pažeminimo sukuria palankią terpę antisemitizmo pasidauginimui? Taip tikriausiai klausimo negalima kelti vien dėl to, kad kaltinimai antisemitizmu yra tapę nešvankios prekybos poveikiu industrija, tačiau tai, ko gero, iš esmės lemia reitingų sėkmę Remigijui Žemaitaičiui, kuris rinkimuose galimai nušluos visą politinė sistemą, – tokiu atveju Nacionaliniam susivienijimui kiltų pareiga atkurti valstybę iš naujo, ne kitaip.

Neperdėdamas sakau, kad labai džiaugiuosi, jog JAV padeda Izraeliui apsiginti kruvinose kovose priešiškoje aplinkoje. Tačiau tai, kad nedidelė žydų bendruomenė Lietuvoje, piktnaudžiaudama didžiojo sąjungininko įsivaizdavimu, jaučiasi turinti teisę lemti ir vairuoti Lietuvos gyvenimą (neretai aploja lietuvius kaip šakalas, pasislėpęs už liūto nugaros), neprideda meilės, pagarbos ir tarpusavio supratimo.