Edvardas Čiuldė
Andai straipsnį apie apsimetėlių konservatorių veidmainystę baigiau sakiniu – „Kaip atrodo bent man, jau į pasaulio veidmainystės rekordą lygiuojasi mūsų akyse demonstruojamas pažiūrų prieštaravimas, nesirūpinant suvesti galą su galu, kai, iš vienos pusės, skelbiama, kad pikčiausias agresorės Rusijos ketinimas yra pasiryžimas sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, o, iš kitos, įrodinėjama, įsitenkant tame pačiame diskurse, jog Lietuvoje tautinės lietuvių tapatybės puoselėjimas jau yra pažangos stabdis“. Leiskite šiandien praplėsti šį sakinį.
Iš tiesų galas su galu nesueina, kai liejamos ašaros dėl to, kad tuo atveju, jeigu – neduokDie! – laimėtų Putinas, bus siekiama sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir išplauti istorinę atmintį, galimai net būtų draudžiama viešai kalbėti ukrainiečių kalba ir drauge su velnišku pasiryžimu daroma viskas, kad į purvą būtų sumintas lietuviškas pasididžiavimas savo tautine tapatybe, blokuojama tautos istorinė atmintis ir niekinama lietuvių kalba.
Ne taip paprasta suprasti tą paradoksą, kad kolektyvinis apsišaukėlių konservatorių antiputinas Lietuvoje yra toks panašus į patį Putiną, jog prietemoje nesunku sumaišyti pirmavaizdį su jo inversiniu atvaizdu iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės.
Tai iš tiesų yra didelė mįslė, sunkiai išgliaudomas rebusas, tačiau vis tik nors keliais punktyrais pasižymėkime galimų atsakymų kryptis, bent pabandant išsipakuotį šį prieštaravimą, kai vienu atveju aukštinamas, o kitu smerkimas tas pats dalykas, racionalizacijos būdu.
Tokie prieštaringi gali būti iki paskutinio skutelio parsidavę žmonės. Tai ypač akivaizdu, kai bandoma primesti įsivaizdavimą, kad neva lietuviai visame pasaulyje sukėlė Holokaustą, išrinktosios tautos žmonės yra aukščiau angelų chorų, o žydo tautybė neva atperka net didžiausias niekšybes. Kam dar yra kažkokia paslaptis tai, kad Lietuvoje ir už šalies ribų sukasi daugiamilijoninės sumos fonduose, kurie labai intensyviai palaiko tokį įsivaizdavimą. Lietuvių tauta yra pjudoma, prieš ją, nemažinant apsukų, nešvariomis rankomis yra tęsiamas kadaise pradėtas nekonvencinis karas, o man, tiesą sakant, nėra didesnio skirtumo, kas čia pastoviai banknotais pakursto ugnį – postkomunistai revanšistai ar sionistai nacistai, – smirdi labai panašiai. Kad ir kaip toliau viskas susiklostys, vis tik neprarandu vilties, kad po rinkimų Lietuvoje užgims politinė valia ir teisėsaugos ryžtas pasiaiškinti tokių fondų prigimtį ir tikruosius tikslus.
Kitas variantas, kad taip prieštaringai elgiasi ir kalba žmonės, kurie dėl traumos ar, tarkime, išsiblaškymo kažkada anksčiau prarado sielą, o dabar siekia įsigyti naujausios modifikacijos sielos protezą.
Tai galimai yra žmonės, kurie jaučiasi vidujai pardavę tėvynę Lietuvą ir siekia savo vaizduotėje prisijaukinti Ukrainą kaip tėvynės muliažą.
Dar kartą priminsiu, kad nepasimestų tarp žodžių, svarbiausią dalyką, jog šiame straipsnelyje jokiu būdu nėra kvestionuojamas Lietuvos gyventojų pasiryžimas visomis išgalėmis remti Ukrainą ar juolab gražiausi lietuvių jausmai didvyriškai kovojančiai ukrainiečių tautai, o tik bandoma atkreipti dėmesį į netelpantį įprastoje skalėje deklaruojamų nuostatų prieštaravimą, kai neretai tie patys žmonės, Lietuvos gyventojai, lietuviai ir nelietuviai, kurie sveikina ukrainiečių pasiryžimą išsaugoti savo tautinę tapatybę ir patriotinio nusiteikimo vyravimą savo ruožtu į lietuvybės puoselėjimo nusiteikimą ir lietuvių patriotinį užsiangažavimą žiūri su sunkiai nuslepiamu pasišlykštėjimu, neretai užsiėmę pirštais nosį.
Galiausiai tai yra toks žadą atimantis veidmainystės faktas, kad vis dažniau kyla įtarimas, jog čia yra slepiamas velnias. Pavyzdžiui, man visiškai nesunku įsivaizduoti, kad taip prieštaringai elgtis ir kalbėti gali tik Putino šnipai, kadriniai Ukrainos nedraugai, kurie persistengia, siekdami kuo geriau užsimaskuoti. Visi žinome posakio apie šventesnį už popiežių žmogų prasmę. Ta proga dar priminsiu, kad atgrasiausias visų laikų serijinis žudikas ir vaikų prievartautojas viešumoje nepraleisdavo progos pasirodyti kaip nepaprastai mylintis gėles personažas, žmonės jį dažnai matydavo besikrapštantį daugiabučio namo gėlynuose…
