Lietuvos Seime prieš savaitę vyko diskusija apie nevienareikšmiškai vertinamą Stambulo konvenciją, kurios pilnas pavadinimas yra Europos tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Ji pasirašyta prieš šešerius metus, pasak konferencijos organizatorių , tikimasi greito ratifikavimo ir Lietuvos Seime.
Sprendžiant iš pavadinimo, atrodytų, konvencija reikalinga, kilni ir vertintina. Netgi nėra čia dėl ko ginčytis. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, konvencija ne taip lengvai skinasi kelią. Dokumentą pasirašė ne visos Europos tarybos šalys-narės, o per ilgus šešerius metus nuo pasirašymo ją ratifikavo (kaip ten beskaičiuosi) mažesnė pusė šalių, o ir tas ratifikavimo procesas neatrodo entuziastingai.
2012 metais konvenciją ratifikavo viena šalis, 2013 m. – septynios, 2014 m.– dar septynios, 2015 m. – keturios. Po metų – jau tik trys, o šiemet – tik viena. Kaip bežiūrėtum, progresija neauganti. Neratifikavo ne tik britai su vokiečiais, neratifikavo net estai, kuriuos neretai sau statome sektinu pavyzdžiu. Akivaizdu, kad su konvencija kažkas ne taip. Kaip ir su smurto prevencija Lietuvoje. Skaudi ir pamokanti asmeninė patirtis taip pat ragino pasidomėti, kas gi iš tikro vyksta ne tik konvencijos ratifikavimo procese, bet ir apskritai smurto prevencijos baruose.
Žodis „konvencija“ reiškia susitarimą. Tad ir ratifikuoti susitarimą geriausia dėl jo susitarus. Deja, Stambulo konvencijos ratifikavimo procesas Lietuvoje ir kitose šalyse virsta karu, kurio frontą supaprastintai galima apibūdinti taip: viena pusė sako, kad konvenciją skubia reikia ratifikuoti, nes tai yra apie smurtą prieš moteris, o jas, moteris, neabejotinai reikia apginti. Kita pusė sako, kad ratifikavusi konvenciją Lietuva būtų priversta įteisinti naują lyties sampratą pagal kurią prigimtinė biologinė vyro ir moters lytis tampa lyg ir pakeičiama socialinės lyties konstruktu. Viena pusė kaltina oponentus dėl nenoro ginti moteris, kita pusė atšauna, kad moterų gynimo pagrindu į teisinę sistemą brukamos gamtos mokslams ir konstitucinėms tiesoms prieštaraujančios lyčių definicijos. Tad iš pirmo žvilgsnio tai – visai nesutaikomi dalykai. Net jeigu vienai ar kitai pusei pavyksta kur nors keliais balsais įveikti priešininkus, tai jau nebe konvencija – susitarimas, o tiesiog nubalsavimas. Dažnas konferencijos dalyvis „pataikė į dešimtuką“ sakydamas, kad tos socialinės lytys primena situaciją, kai vietoje košės su spirgais, mums duoda košę su vabalais ir sako, kad tai košė, o tie vabalai (jei ir nevalgomi) – tai vis tiek tas pats, lašiniai, juk svarbu košė. Košė – moterų interesai. Iš savo varpinės pasakyčiau, kad logiška – šaukštas deguto medaus statinėje… Ir kas čia tokio – vis tiek medus. Bet nebevalgomas. Tad socialinių lyčių priešininkai teigia, kad vabalai košę gadina, ji yra netinkama maistui. Konvencijos ratifikuoti negalima. Negalima moterų gynimo pretekstu legalizuoti žmogaus prigimčiai prieštaraujančių teisinių nuostatų. Vieni iš kitų šiek tiek pasišaipo, pagraudena, tačiau bendros kalbos taip ir neranda.
Teoriškai ir vieni, ir kiti sako, kad smurtas yra blogai ir su juo reikia kovoti. Jei po tuo pasirašome, tai košę galime imti. Vieni tegu sutinka, kad ji bus be lašinių, ne pati skaniausia. Bet kitai pusei belieka sutikti, kad košė bus be vabalų. Bet iš ratifikacijos šalininkų pasigirsta, kad jie tikrai nesutiks. Jei nebus tų jokių mokslu nepagrįstų socialinių lyčių, tai ir konvencijos nereikia. Gal aš ir klystu, bet konferencijoje daugiausia ir buvo kalbama ne apie smurto, bet apie tų socialinių lyčių segmentą. Vienos prelegentės sakė, kad neva tekstas buvo ne taip išverstas ir iš tikro konvencija yra ne tokia, kokia parašyta. Kitos sakė, kad nesuprantantys, kaip svarbu įtvirtinti socialines lytis, yra tiesiog atsilikėliai. Prigimtinės lytys yra atgyvenos ir tik lyčių „stereotipų“ griovimas yra tikrasis kelias į visuomenę be smurto. Matyt, esu tas atsilikėlis, nes naiviai laukiau, kad bent vienas pranešėjas kaip nors bent jau pasakys, kokios yra tos lytys, koks procentas (bent jau apytiksliai) žmonių vienai ar kitai priklauso. Veltui. Visa statistika (o jos tikrai netrūko) sukosi tik apie tradiciškai suvokiamus vyrus ir moteris… Kai reikia skaičių ir faktų, pasirodo, jokių kitų lyčių nebėra, o kai kurie genetikai ar biologai žiūrėti į lytis pradeda savaip. Jie tiesiog išvadinami kvailais ir į respektabilias stambulininkų (statistiškai labiau stambulininkių) konferencijas tiesiog nekviečiami. Tačiau ar galima padaryti ką nors, kad smurto prevencijos problema nebūtų socialinių lyčių pseudomokslo įkaite? Yra trys keliai, jais ne kartą eita istorijoje, o iš dalies einama ir dabar…
Daugiau skaitykite ČIA
