Taip formuluojamą klausimą esu kėlęs dar labai seniai, t. y. praeitame tūkstantmetyje (Žr.: Edvardas Čiuldė. Humanistika, Nr. 2, 1999).
Nekartojant nė vieno iš anąsyk išsakytų kontrargumentų, šįkart pradėkime nuo fakto konstatavimo, kad tauta nėra tas pat kaip visuomenė įprasta to žodžio reikšme, taigi tik labai menku laipsniu gali būti atspindima sociologinės refleksijos būdu. Kas be ko, mokslų klasifikatorius numato tokią discipliną kaip etnologija, kuri pagal etimologinę šio įvardijimo reikšmę visų pirma apibrėžiama kaip mokslas apie tautą.
Kita vertus, jau pirminė pažintis su etnologijos tyrimų sfera leidžia suprasti, kad ethnos čia reiškia „svetima tauta“, taigi etnologija kaip kultūrinės antropologijos atšaka, paprastai aiškinanti etnografinių tautelių saviraišką lyginamuoju požiūriu, mažai ką turi bendro su tautinio tapatumo uždavinio puoselėjimu ir savosios tautos „atpažinimo“ temos įcentrinimui.
Mano tauta man pačiam negali tapti iki galo mokslinio pažinimo objektu jau pačia banaliausiai reikšme dėl to, kad aš niekados negalėsiu būti objektyvus savosios tautos atžvilgiu. Toks objektyvistinis požiūris šiuo atveju reikštų ne ką daugiau nei nusitekimą paaiškinti mylimosios reikšmingumą mano gyvenimui per jos žarnyno ilgio išmatavimą. Todėl galima pasakyti ir taip, kad tautos kaip tapatumo stichijos atsparumo ribiniam suojektinimui įsisąmoninimas yra metodologinis atsparos taškas tautos tematikos plėtotei, įpareigojantis problemos aptarime pasitikėti filosofe interpretacija bent jau ne mažiau nei moksline problemos redukcija, drauge nevengiant mokslinės pakraipos intarpų, ten, kur toks diskursas tampa prasmingu.
Galima pasakyti net taip, kad tautos sąvokos aptarimas pasirinktu rakursu yra labiausiai vaisingas filosofinės fenomeno interpretacijos ir mokslinės objekto rekonstrukcijos kryžkelėje, balansuojant, jeigu galima būtų taip pasakyti, ant skustuvo ašmenų, išsaugant šią viršijančią įprastus mąstymo sunkumus įtampą kaip dinamiško problemos aptarimo sąlygą, neapsiribojant iš anksto paruoštomis pasyviomis schemomis.
Pats tautos buvimo pasaulyje būdas yra toks, jog atvaizduoti tautinio tapatumo duotybę įprastomis priešpriešos tarp subjekto ir objekto sąvokomis nepavyksta be nuostolių, nenukrypstant šiuo atveju į kraštutinai vienpuses objektinio konstravimo ar subjektinio manipuliavimo perspektyvas. Dar svarbiau būtų pastebėti tai, kad tokiu atveju būtume įpareigoti rinktis vieną iš įvardytų perspektyvų, kitą išstumdami už legalumo ribų, drauge prarasdami tautinio tapatumo raiškos būtiškosios įtampos supratimą. Taigi objektyvistinės nuostatos moksliškumo kanono nepriekaištingumas čia nėra toks puoselėtinas idealas, kurį turėtume saugoti kaip akies vyzdį. Iš tiesų, kartais talentingo poeto strofa apie tautos idėją pasako daugiau nei ištisi moksliniai traktatai tokiu ypatingai jautriu klausimu.
Įprasta moksliniam diskursui subjekto ir objekto perskyra netinka tautos idėjos aptarimui (arba tinka tik iš dalies), nes tokiu būdu prarandame tematizuojamo reiškinio gyvą sintetinį supratimą, juolab netinka be išlygų tada, kai kalbame apie tautinio tapatumo raišką, kupiną prieštarų ir naujų iššūkių, netelpančią į įprastą schematizavimo seką kraštutinių įtampų tikrovėje. Kaip atrodo, tokiu atveju nepalyginamai parankesnės tautos idėjos klausimo tematizavimui ir labiau adekvačios pačiam tautinio tapatumo raiškos duotybės būdui yra M.Heideggerio didingoje poringėje apie žemės ir pasaulio ginčą užgimstančios parabolės.
Žemė pasirodo pačia savimi tik tuo atveju, kai ji laikoma iš esmės nepažinia, kai ji vengia bet kokio išaiškinimo ir lieka amžinai uždara“
Lengvai įsivaizduoju, kad ne vieną gali nustebinti toks mūsų pasirinkimas visų pirma dėl tos aplinkybės, jog žemės ir pasaulio prasmėvaizdžių gretinimas M.Heideggerio mąstysenoje iškyla aptariant meno kūrinio prigimtį (Heidegger M. Meno kūrinio ištaka, Vilnius, Aidai, 2003), kai savo ruožtu čia, keldami klausimą „Ar tauta gali būti pažinimo objektu?“, žemės ir pasaulio dvisklaidos prasmės atskleidimu pretenduojame bent keliais punktyrais pažymėti kelią, vedantis į tautos idėjos esmės užsklendimą, stabilizuojant kiek įmanoma tokią esmę dėl to, kad būtų galima, kito žinomo filosofo žodžiais tariant, įsižiūrėti į ją iki kraujo akyse. Tačiau ar toks M.Heidegerio minėtų prasmėvaizdžių apvertimas nėra tik mechaninis, balansuojantis ant komiškumo ribos jų pastatymas aukštyn galva, žengiant mažiausio pasipriešinimo keliu, numitinant tokius prasmėvaizdžius, kalbos rinkose užkilusią iki dangaus jų spekuliatyvinę vertę neapdairiai perleidžiant už banalųjį nominalą?
Kitas dalykas yra tai, kad žemės ir pasaulio ginčo heidegeriškos interpretacijos, aptariant meno kūrinį, gairių kaip atskaitos taško pasirinkimas tautinio tapatumo raiškos globalėjančiame pasaulyje aptarimui tarsi peršasi savaime, yra būties įtampos kupini kelio ženklai savosios tautinės tapatybės išpažinimo kelionėje, kuri savo ruožtu yra tikrai dieviškas menas.
M. Heidegegerio ištarų apie žemės ir pasaulio ginčą perkėlimas į tautinio tapatumo kolizijų aptarimo tematiką jokiu būdu nėra mechaninė transpozija, atsirandanti neįvertinus skirtingų refleksijos sferų savitumo. Kaip atrodo, yra priešingai, o būtent žemės ir pasaulio heidegeriškos interpretacijos intonacijoje gretinimas tautinio tapatumo raiškos aptarimo plotmėje suteikia papildomą įtaigumą tokiai atsivėrimo/užsivėrimo dichotomijai, nes čia žemės ir pasaulio prasmėvaizdžių sąšauka yra aptariama jų prigimtinėje vietoje.
Kaip rašo M.Heideggeris, „žemė kiekvieną skverbimąsi į ją priverčia sužlugti“. Toliau kalbama dar aiškiau: „Ji paverčia niekais kiekvieną grynai matematinį smalsumą. Pastarasis gali atrodyti kaip mokslinio techninio gamtos pažinimo viešpatavimas ir pažanga, tačiau tas viešpatavimas tėra tiktai norų bejėgiškumas.
Atvirai kalbant, žemė pasirodo pačia savimi tik tuo atveju, kai ji laikoma iš esmės nepažinia, kai ji vengia bet kokio išaiškinimo ir lieka amžinai uždara“. Savo ruožtu „Pasaulis yra tolydžio atsiverianti plačių kelių atviruma, ir tie keliai – tai paprasti ir esminiai apsisprendimai tautos istoriniame likime“. Kaip šie prasmėvaizdžai dera ar nedera tarpusavyje?
„Pasaulis ir žemė vienas nuo kito skiriasi iš esmės, tačiau jie niekaip neatskiriami… Pasaulis pačia savo esme trokšta pranokti žemę. Jis, tolydžio atsiveriantis, nepakenčia jokio uždarumo. O žemė, viską slepianti, linkusi pasaulį suimti į save ir išlaikyti savyje“.
Žemės ir pasaulio ginčo prasmėvaizdžiai heidegeriškoje jų išlukštenimo perspektyvoje taip pat gali būti imami traktuoti kaip savotiški metodologinės vaizduotės katalizatoriai nusakant tautinio tapatumo raiškos dalykinės ir nedalykinės refleksijos sąlyga ne tiek prieštaros viena kitai, kiek būtent papildymo ar net savotiškos dermės požiūriu.
Vis dėlto toks abipusiškumo idealas mūsų laikais visų pirma įpareigoja nepasiduoti scientizmo vilionei, drausminant save dėl to, kad perkėlus problemos aptarimą į dalykinio žinojimo sferą nebūtų išbarstyta esmė, didesnį dėmesį nei paprastai šiuo atveju skiriant refleksijos tautiškumo įsisąmoninime keblumams, didesnės ar mažesnės reikšmės užkulisiniams faktoriams, nedalykiškumo raiškos dalykiško žinojimo kontekste kontrapunktui.
