1. Per analogijos prizmę
Šiandienos pasaulyje vis labiau pastebimi disbalanso požymiai, kurie, jei liktų nepastebėti ir neįvertinti, gali turėti labai rimtų pasekmių – galbūt net blogesnių nei trečiasis pasaulinis karas.
Globalūs pokyčiai, socialinė nesutarimų spiralė bei vis didesnis savanaudiškumas kelia grėsmę ne tik regionams, bet ir visai civilizacijai. Kai valstybės ar jų vadovai remia tik savo interesus ir ignoruoja bendradarbiavimo galimybes, tarptautinės iniciatyvos tampa kažkelintos eilės vertybe, o dėmesys sutelkiamas tik į ekonominę naudą.
Norėdami iliustruoti šią situaciją, įsivaizduokime analogiją:
– Agresorius užpuola auką ir siekia iš jos atimti piniginę. Tada įsikiša pašalietis, sakydamas aukai: „Jei atiduosi pusę piniginės turinio, padėsiu tau apsiginti.“ Auka atsisako to pasiūlymo. Tada pašalietis (jei jis yra bedvasis) gali nuspręsti padėti agresoriui atimti piniginę ir už tai prašyti pusę jos turinio – toks posūkis įrodytų, kad savanaudiškumas ir organiškas nesuvokimas bendrųjų vertybių principų gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Juk dvasios pašalietyje pagal apibrėžimą tai nėra.
Ši simbolinė metafora gan tiksliai atskleidžia, kaip civilizacija gali būti valdoma vien materialiais ir ekonominiais įrankiais. Jei dvasinis (moralinės kalibracijos) aspektas pranyktų, tai ne tik neišvengiamai vestų į žiaurius karus, bet ir sukeltų daugiapakopę destrukciją. Tokia „bedvasystė“ neapsiribotų vien kariniais konfliktais – ji įsiveržtų ir į kitas sritis, išprovokuodama plataus masto multi-karą, apimantį kultūrinius, moralinius, ekonominius, ekologinius ir kitus nesuvaldomus pasaulinius susidūrimus.
Kai valstybės ar jų vadovai vadovaujasi vien savanaudiškais interesais, ignoruodami tarptautinį bendradarbiavimą ir dvasines vertybes, civilizacija tampa pažeidžiama.
Materialistinė, tik į ekonominius tikslus nukreipta politika ardo socialinę sanglaudą ir kelia grėsmę stabilumui. Net jei pavyktų išvengti tradicinių karinių konfliktų, gali kilti kitos visą pasaulį apimančios krizės – nuo kultūrinių susidūrimų iki moralinių ir ekologinių katastrofų.
Ši metafora primena, kad tik integruotas požiūris – apimantis tiek materialius, tiek dvasinius bei kultūrinius aspektus – gali užtikrinti tvarią ateitį. Jei mūsų civilizacijos pamatai bus palikti be dvasinio pagrindo, galime paskęsti destrukcijoje „visi visaip prieš visus“, kuri taptu naujuoju tarptautinių santykių modeliu.
Mūsų pasirinkimai turėtų būti nukreipti į holistinį bendradarbiavimą, kuriame ekonominiai interesai derėtų su dvasinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Tik taip galime išvengti globalių konfliktų ir sukurti darnų, tvarų pasaulį.
2. Per lozungų prizmę
Šiandienos iššūkiai skatina mus permąstyti, kaip atrasti universalius harmonijos principus, leidžiančius mums gyventi ne kaip atskiriems nacionaliniams subjektams, bet kaip vienai tarpusavyje susijusiai civilizacijai. Užuot grįžę prie savanaudiškų modelių, turėtume siekti naujų sprendimų, tokių kaip „Make Earth Great“, kurie pertvarkytų mūsų požiūrį į globalius civilizacinius klausimus.
Deja, šiuo metu populiarus šūkis „Make America Great Again“ (MAGA) iš esmės virsta į šūkio „Make Earth Wild Again“ (MEWA) negatyviąją interpretaciją – tokiu būdu laukinėje gamtoje masiškai vyksta žūtbūtinės kovos dėl išlikimo.
Civilizacijos kontekste šis šūkis atskleidžia, kad išlikimo kovos vyksta be skrupulų ir dvasinių pastangų, orientuotos vien tik į materialių, ekonominių interesų siekimą. Tai rodo, kad mūsų kolektyvinė sąmonė vis labiau orientuojasi į savanaudiškumą ir ekonominę naudą, o ne į dvasinį, moralinį bei kultūrinį tobulėjimą.
Bet mes juk nesam bedvasiai ar besąmoniniai subjektai.
Bedvasis (materialistinis) požiūris iškreipia mūsų vertybių hierarchiją: ekonominė nauda tampa svarbiausia, o dvasiniai bei kultūriniai aspektai lieka už borto. Dėl to globalios išlikimo kovos tampa žiauriomis, kuriose etiniai principai ir bendro gėrio siekiai nėra įtraukiami į sprendimų priėmimą. Toks materialistinis modelis gali lemti ne tik karinius konfliktus, bet ir plataus masto socialines, kultūrines bei ekologines krizes, destabilizuojančias visą civilizaciją. Globalios galios, kurios remiasi vien tik ekonominiais interesais, tampa destruktyviu mechanizmu, keliančiu grėsmę pačiai civilizacijos egzistencijai.
Tad simboliniai šūkiai kartais iškelia esminius klausimus:
– Ar Amerika siekdama susigrąžinti praeities didybę su šūkiu „Make America Great Again“ (MAGA), netaps jėga, kuri sukurs „Make Earth Wild Again“ (MEWA) brutalų laukinį pasaulį?
– Ar pasaulio tautos atras savyje stiprybės sukurti naują paradigmą – „Make Earth Great“ (MEG) – „Padarykime Žemę puikią“?
– Ar mūsų pasirinkimai skatins kurti darnų, tvarų pasaulį, ar, išlaisvinę tik ekonominius interesus, įsitrauksime į destrukcijos sūkurį?
Pirmasis mažas žingsnelis atsisukant į šią globalią problematiką galėtų būti bent 10 minučių dėmesio skirti klausimams, aptariamiems straipsnyje „Žmogus yra daugiau per santykį su kitu, nei atskirai paimtas“.
Visos tautos i r tautelės iš seno dalyvauja veisimosi ir dauginimosi varžybose. Dėl ko žmonių skaičius planetoje prašoko visas leistinas ekologines ribas. Artėja staigi katastrofa. Tačiau jei kurios tautos nustoja dalyvauti dauginimosi beprotybėje, tų žemes , kaip tuščias ir tuštėjančiais,, užima agresyviai besidauginančių tautų atstovai. Branduolinis karas žada staigią mirtį, o besaikis dauginimasis lėtą mirtį dėl klimato nebenumaldomo kaitimo.