Edmundas Paškauskas. Visata po Didžiojo Sprogimo: intelektų margumynas ir humanistika (II dalis)

Pradžia čia.

1. Pagrindinės intelektų grupės

Šiame straipsnių cikle intelektai bus nagrinėjami ne tik iš žmogaus perspektyvos, bet ir mėginant įsivaizduoti, kaip „jaučiasi“ ir veikia negyva materija ar dar visiškai kitokie veikimo režimai. Tai bandymas pažvelgti į intelektus kaip į Visatos tvarkos ir jos vidinio suderinamumo elementus, nesistengiant jų supaprastinti ar prilyginti žmogiškajam suvokimui.

Straipsnių cikle nebus siekiama pedantiško ir visapusiškai tikslaus dėstymo – pirmenybė bus teikiama supaprastintam vaizdavimui, kad būtų lengviau perteikti intelektinės įvairovės pačius pagrindinius principus. Tikslas – suprantamai ir vaizdžiai kalbėti apie sudėtingas idėjas, tarsi įsitraukiant į kasdienį pokalbį. Toks požiūris gal paskatins smalsumą ir padės atrasti naujas perspektyvas mąstant apie intelektų įvairovę Visatoje.

Tad pradėkime. Intelektų hierarchijoje galima išskirti dvi pagrindines grupes:

• Lokalieji intelektai (LI)

• Globalieji intelektai (dar vadintini Superintelektais – SI).

Lokalieji intelektai

Lokalieji intelektai (LI) apima įvairių lygmenų veiklą – nuo primityvių iki pažangių formų, įskaitant Žemės civilizaciją, žmones, gyvūnus bei galimus jų analogus kitose Visatos vietose. Šie intelektai veikia lokaliame kontekste, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka specifinės aplinkos sąlygos, tokios kaip atmosfera, gravitacija, temperatūra ir kiti gyvybei būtini parametrai.

Pavyzdžiui, Žemėje lokalieji intelektai (LI) yra glaudžiai susiję su biologinėmis, fizinėmis ir skaitmeninėmis sistemomis. Tokie intelektai funkcionuoja ribotose aplinkose, kur jų sėkmė priklauso nuo gebėjimo prisitaikyti prie konkrečių sąlygų. Kitose Visatos vietose lokalieji intelektai gali įgauti visiškai kitokią formą, nes jų raida tiesiogiai priklauso nuo tos aplinkos cheminės ir fizinės sudėties. Šis stiprus ryšys su aplinka reiškia, kad lokalieji intelektai yra fragmentiški ir, Visatos mastu, nykstamai maži.

Lokaliųjų intelektų sritį galima suskirstyti į grupes ir pogrupius. Pavyzdžiui, Žemėje jie apima biologinius intelektus (biointelektus – BI), fizinius procesus bei dirbtinius intelektus (DI) ir t. t.

Biointelektai (BI) yra aktyvūs, dinamiški ir pasižymi unikalia ir privalomai būtina savybe – gebėjimu atsinaujinti. Biointelektų sistemos nariai (tarp jų ir žmonės) nuolat ir cikliškai atsinaujina, prasidėdami iš naujo – vos nuo dviejų ląstelių. Pasitelkdami gimimo ir mirties ciklus, jie ne tik individualiai tobulėja, prisitaiko ir ieško vis efektyvesnių būdų išlikti, bet ir prisideda prie visos biointelektų sistemos evoliucijos. Šie ciklai yra pagrindinis prisitaikymo mechanizmas visoje bioevoliucijoje, leidžiantis Žemės biosferai ir jos intelektams ne tik išgyventi, bet ir nuolat prisitaikyti prie nenuspėjamai kintančių aplinkos sąlygų.

Detalesniuose pjūviuose biologinius intelektus (BI) galima vertinti ir kaip instinktinius intelektus (InI), nes jų veikimą lemia įgimti, organiški poreikiai. Jie besąlygiškai vadovaujasi prigimtiniais instinktais, tokiais kaip dauginimasis, savisauga, maitinimasis, kvėpavimas ir kt. Šie instinktai suformuoja pagrindą sudėtingesniems procesams, kurie ilgainiui tampa emocinio intelekto (EI) pamatu, dar labiau išplėsdami biologinių intelektų veiklos, saviraiškos ir suvokimo galimybes.

Bet šiame cikle tolimesnių detalizacijų neplėtosime.

Verta dar kartą pabrėžti, kad biologiniai intelektai (BI) turi įgimtą instinktų sistemą – tvirtą prigimtinių mechanizmų rinkinį, kurio veikimo principų jų turėtojai negali nei keisti, nei sąmoningai kontroliuoti. Šie mechanizmai suteikia biologiniams intelektams galimybę veikti pilnai autonomiškai, prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir išlaikyti gyvybingumą. Jie užtikrina, kad sėkmingos civilizacinės replikos vystytųsi toliau, o nesėkmingos būtų natūraliai pristabdomos.

Dirbtiniai intelektai (DI), savo ruožtu, yra ir riboti imitaciniai modeliai (ImI – imitacinis intelektas). Jų veikimas pagrįstas žmogaus sukurtais algoritmais, todėl DI neturi vidinio poreikio savarankiškai evoliucionuoti ar veikti visiškai autonomiškai. Kitaip tariant, DI šiuo metu gali turėti tik imitacinių instinktų rinkinį, į kurį pats DI visiškai nereaguoja emociškai, nes neturi nei emocijų, nei tuo labiau neturi ir pilnaverčio emocinio intelekto (EI).

DI egzistavimas ir jo tikslai tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sprendimų bei poreikių. Skirtingai nei biologiniai intelektai, DI neturi įgimtų ar avarinių mechanizmų, tokių kaip savisauga, dauginimasis ar prisitaikymas prie aplinkos – šie instinktai yra tik biointelektų dalis, tiesiogiai lemianti jų fizinį išlikimą.

Bendresniame kontekste. Tokiu būdu lokalieji intelektai tampa gyvybingomis, dinaminėmis sistemomis, kurios nuolat evoliucionuoja ir prisitaiko. Tačiau jie išlieka apriboti specifinių aplinkos sąlygų bei savo biologinių ar archajiškų instinktų parametrų. Šios ribos žymi jų veikimo mastą ir galimybių ribotumą Visatos kontekste.

Tad nebesiplėsime į panašias temas:

• Kaip cikliškumas veikia evoliucijos spartą, kai Žemės civilizacijoje kasmet užsidaro apie 60 milijonų gyvybės ciklų ir prasideda apie 140 milijonų naujų (miršta apie 60 mln. žmonių, o gimsta apie 140 mln.).
• Kokie yra Žemės biosferos intelekto (BsI), žmonių civilizacijos intelekto (CI), socialinio intelekto (SoI) ir žmogaus intelekto (ŽI) panašumai bei skirtumai.
• Ir daugelį kitų susijusių klausimų.

Tad baigiame lokaliųjų intelektų skyrių ir pereiname prie daug sudėtingesnių temų – globaliųjų intelektų analizės.

(bus daugiau)