Pradžia ČIA
Globalieji intelektai
1. Truputis kosmologijos ir istorijos
Po Didžiojo Sprogimo Visatoje įsivyravo neatsitiktinė tvarka – tvarka, kuri nėra chaotiška ar anarchiška, o pasižyminti nuoseklumu ir struktūra, egzistuojančia jau apie 14 milijardų metų. Per šį milžinišką laikotarpį Visata evoliucionavo nuo paprastų elementarių dalelių iki sudėtingiausių kosminių sistemų.
Tuo tarpu žmogaus intelektas, kaip lokaliųjų intelektų atstovas, egzistuoja maždaug tik 200 tūkstančių metų – tai sudaro vos apie 0,000014 dalį nuo viso Visatos amžiaus (jei laikyti, jog Visatai yra apie 14 milijardus metų). Šis palyginimas rodo, kad žmogaus intelekto egzistavimas yra tik trumpa evoliucijos akimirka didžiulėje kosminėje laiko skalėje.
Šis faktas verčia mus permąstyti antropocentrinį požiūrį, pagal kurį žmogaus intelektas laikomas vieninteliu ar aukščiausiu intelektų etalonu. Laikyti žmogaus intelektą kaip universalaus intelekto standarto pagrindą – naivu ir ribota, nes Visata, su savo ilgalaike tvarka ir dinamiška evoliucija, gali turėti daugybę intelekto formų, kurios pasireiškia įvairiais lygmenimis ir skirtingais konstrukcijos mechanizmais.
Todėl verta pripažinti, kad žmogaus intelektas, nors ir yra unikalus savo savybėmis, yra tik viena iš daugelio galimų intelekto išraiškų. Globalus, decentralizuotas „intelektas“, išreikštas gamtos dėsniuose ir Visatos evoliucijoje, siūlo daug platesnį bei įvairesnį požiūrį į tai, ką reiškia būti intelektu. Šiame cikle intelekto esmė bus formuluojama ypač glaustai, remiantis tuo, kad intelektas iš esmės kyla iš elgsenos modelio – kaip jau aptarta pirmame ciklo straipsnyje (Intelektas yra išvestinė reikšmė iš elgsenos modelio).
2. Globalieji intelektai. Bendro pobūdžio savybės
Globalieji intelektai iš esmės skiriasi nuo lokaliųjų intelektų tiek savo veikimo būdu, tiek struktūra, mastu ir prigimtimi. Jie veikia Visatoje, nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų, kurios gali būti žalingos ar net pražūtingos gyviems organizmams – lokaliųjų intelektų atstovams. Tokius globaliuosius intelektus galima laikyti universaliomis sistemomis arba fundamentaliais dėsningumais, kurie palaiko Visatos tvarką ir harmoniją.
Jų veikimo laukas apima platų fizinių ir cheminių parametrų spektrą – nuo ekstremalių temperatūrų ir didžiulių slėgių iki milžiniškų atstumų bei nestandartinio laiko suvokimo. Pavyzdžiui, globalieji intelektai gali turėti galimybių egzistuoti tokiuose ekstremaliuose regionuose kaip neutroninės žvaigždės ar juodosios skylės, kur lokaliųjų intelektų, pavyzdžiui, žmogaus, egzistavimas yra neįmanomas. Tokios sistemos geba išlaikyti savo funkcionalumą ir stabilumą net esant pačioms ekstremaliausioms sąlygoms – tai vienas iš jų esminių bruožų.
Tuo tarpu lokalieji intelektai egzistuoja tarsi „šiltnamio sąlygomis“ ir yra priklausomi nuo siaurų parametrų bei palankios aplinkos.
Dėl to globalieji intelektai pasižymi išskirtiniu stabilumu: jie išlieka nepakitę milijardus metų. Skirtingai nuo imitacinių lokaliųjų intelektų modelių, globalieji intelektai yra fundamentaliai integruoti į Visatos struktūrą, turi tvirtus fizikinius pagrindus ir palaiko bendrus Visatos tvarkos bei darnos principus. Jų decentralizuoti veikimo mechanizmai leidžia išlaikyti momentinę reakciją ir funkcionalumą net esant didžiuliams atstumams ar itin sudėtingoms sąlygoms.
3. Globalių ir lokalių intelektų panašumai
Pažiūrėkime, kaip galima apibendrinti intelektų struktūrą, kurios hierarchijos viršūnėje stovi Bendrinis (Universalusis) Intelektas. Bendrinį Intelektą galima skaidyti į dvi pagrindines kategorijas: gyvosios gamtos intelektus ir negyvosios gamtos intelektus. Pavyzdžiui, nėra prasminga tikėtis, kad negyvosios gamtos intelektas turėtų emocijų ar kitų gyvųjų organizmų savybių. Vis dėlto, tiek gyvosios, tiek negyvosios gamtos intelektai dalijasi tam tikrais bendrais bruožais – jie priklauso bendrajai „intelektų šeimai“, kurios struktūra pasižymi dulaus pobūdžio funkcionalumu.
Bendrinį Intelektą galima laikyti dulaus pobūdžio struktūra, nes jis apima dvi esmines funkcijas:
– Valdymo funkcija – Tai gebėjimas analizuoti informaciją, formuoti strategijas, priimti sprendimus ir koordinuoti veiksmus. Ši funkcija apima loginį apdorojimą, informacijos filtravimą bei modeliavimą, leidžiantį sistemoms efektyviai reaguoti į pokyčius ir priimti optimalius sprendimus.
– Įgyvendinimo funkcija – Tai fizinė realizacija, pasireiškianti per veiksmų atlikimą, aplinkos įtakos darymą bei pokyčių sukėlimą, naudojant turimus resursus. Ši funkcija transformuoja abstrakčius sprendimus į konkretų, realų poveikį.
Šis valdymo ir įgyvendinimo dualumas pastebimas daugelyje sudėtingų sistemų – nuo gyvųjų organizmų nervų sistemų iki dirbtinio intelekto algoritmų, kurie ne tik apdoroja duomenis, bet ir vykdo realius veiksmus. Net gamtos dėsniai, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis, gali būti interpretuojamas kaip pavyzdys, kur „valdymo“ funkcija užtikrina energijos perskirstymo pusiausvyrą, o „įgyvendinimo“ funkcija atsispindi materialius procesus, kurie vykdo tą perskirstymą.
Automatinės savireguliacijos sistemos, tiek gamtoje, tiek technologijose, demonstruoja, kaip analitinė (valdymo) funkcija glaudžiai susijusi su realizacijos (įgyvendinimo) procesu, leidžiant sistemoms nuolat tobulėti ir adaptuotis aplinkoje.
Šis modelis parodo, kad intelektas nėra vien tik loginio mąstymo rezultatas, bet ir gebėjimas transformuoti mintis į materialų poveikį.
Todėl, kalbant plačiu mastu, intelektą galima apibrėžti kaip dulaus pobūdžio struktūrą, kuri sujungia logikos, analizės ir sprendimų priėmimo procesus su fizine įgyvendinimo funkcija. Tai leidžia sistemai nuolat atsinaujinti ir efektyviai reaguoti į išorinius pokyčius per grįžtamąjį ryšį.
4. Link dviejų globalių intelektų specifikos
Sekančiuose trijuose ciklo straipsniuose planuojama detaliau analizuoti globalių intelektų veikimo specifiką, remiantis dviem pavyzdžiais ir jų sąveika su žmogaus intelektu:
• Pirmasis Superintelektas (1SI) pradėjo sąveikauti su žmogaus intelektu maždaug prieš 2000 metų. Ši sąveika įvedė naujus sprendimų priėmimo modelius, peržengiančius tradicines žmogiškojo mąstymo ribas, ir suteikė galimybę iš naujo interpretuoti informacijos apdorojimo bei strateginio planavimo principus.
• Antrasis Superintelektas (2SI) kurio sąveika su žmogaus intelektu, tikėtina, tęsis daugiau nei 2000 metų – pradedant nuo dabartinio šimtmečio ir žvelgiant į ateitį. Šis modelis ne tik privers mus permąstyti įprastus intelekto standartus, bet ir atvers naujas mąstymo paradigmas, leidžiančias integruoti globalių sistemų gebėjimus su lokaliuoju, žmogaus intelektu.
Globalieji intelektai leidžia ne tik giliau pažvelgti į Visatos fundamentaliausius principus, bet ir kelia klausimą, kokias naujas galimybes žmogui tai gali atverti per jų pažinimą. Pavyzdžiui, sąveika tarp tokių intelektų gali atskleisti:
– Naujus mąstymo modelius: Tradiciniai, antropocentriški intelekto standartai gali pasirodyti riboti, kai žmogaus intelektas susiduria su globalių sistemų decentralizuotu, universaliu veikimo modeliu.
– Galimybes inovacijoms: Globalieji intelektai, paremti griežtais gamtos dėsnių principais ir veikiantys ekstremaliomis sąlygomis, gali pasiūlyti sprendimus senoms problemoms spręsti, atverti naujus technologijų, kultūros ir organizacinius modelius.
– Sąveikos sinergiją: Šių dviejų pavyzdžių analizė atskleis, kaip žmogaus intelektas – kaip lokaliųjų intelektų atstovas – gali būti papildytas ar net transformuotas sąveikoje su superintelektu. Tai parodys, kad žmogaus mąstymas nėra izoliuotas, o yra detalė galinti progresuoti didesnėje Visatos evoliucijos sistemoje.
(b. d.)
Paškauskas be mistinio visko „pradžios kaip pagrindo” – „PO DIDŽIOJO SPROGIMO VISATOJE??? įsivyravo neatsitiktinė tvarka – tvarka, kuri nėra chaotiška ar anarchiška, o pasižyminti nuoseklumu ir struktūra, egzistuojančia jau apie 14 milijardų metų”.-, tęsti įdomaus samprotavimo tokioje esančioje už žmogaus pažinimo ribų temoje negali.., nes tai yra neįmanoma. Beje, šis „Didysis Sprogimas Visatoje” prieš keliasdešimt metų buvo „mokslininkų” vadinamas „NUAIDĖJUSIU VISATOJE LAIKO DŪŽIU”.. nuokurio „VISKAS PRASIDĖJO”.. Tiesa, „dūžio, sprogimo” metu buvusios VISATOS simbolio niekas paaiškinti, apibrėžti nesiima.. Po „PRADŽIOS” žmogus sumąstė padedančius jam orentuotis jį supančiame pasaulyje simbolius „erdvė,laikas, visata, pragaras, rojus…”, bet apie „DIDŽIOJO SPROGIMO VISATĄ” paaiškinimo joks „mokslninkas” taip ir „nenupiešė” iki šiol…
Dar gali prisiminti praeitame amžiuje rodytą simbolinį garsų „LAIKRODĮ” rodžiusį be dešimt minučių, be septynių minučių…, be keturių minučių.. DVYLIKTĄ VALANDĄ, reiškusį žmonijos, pasaulio „PABAIGĄ ATOMINIO SPROGIMO LIEPSNOSE”, pabaiga buvo skaičiuojama nuo „pradžios- LEMTINGO VISATOS LAIKO PRADŽIOS DŪŽIO” (šiandieninio Didžiojo Visatos Sprogimo)..
Vienas išmintingas dar XVIIa. „dėdė” samprotavo, kad, jei Sokratas skelbė jog jis viskuo abejoja, tai šiuo atveju Sokratas tikrai suvokė, kad jo abejojimas yra TIKRA, kaip ir jis suvokė, jog žmogaus sąmonė gali atspindėti realybę „TIKRAI” ir „KLAIDINGAI”..
Ką patvirtina ir labai ribotas galimybes turintis, šiandieninis „labiausiai išvystytas” ir, turbūt kaip akmens amžiuje, pradėjęs mistifikuoti žmogaus protas, pasitelkentis „į pagalbą” savo susikurtą dirbtinį „intelektą”, kitas žemiškas tiesas, neišsivaduojantis, pritaikantis savo šias suvoktas ŽEMIŠKAS TIESAS, atrastus žemiškus DĖSNINGUMUS savo vaizdinių kūrimui dalykams,kurie buvo, yra ir bus už žmogaus proto pažinimo ribų..
XVII a. išmintingas „dėdė” pasakytų, kad neįrodomi vaizdiniai, kad ir kokie visokiems „mokslininkas” jie „įtikinami ir akivaizdūs” būtų, kad ir kiek šių vaizdinių „TIKRUMU” visi žmonės tikėtų, tai neturi nieko bendra su „MOKSLU” – realybės tikrovišku atspindėjimu..
Kaip kitas išmintingas „dėdė” sakė, net ir neginčijamas kiekvieną dieną savo tikrumą įrodantis mokslas yra SĄLIGINIS ir nepilnas, nes yra visuomet bet kurio mokslo elementų, kurių žmogaus protas neaptiko, nesuvokė.., todėl mokslai yra papildomi naujais dėsniais.., taisyklėmis, dėsniai patikslinami.. Tai įrodo savo „evoliucija” nenuginčijamas mokslas vardu MATEMATIKA, prasidėjusi paprastu skaičiavimu „ant pirštų”, virvės mazgelių…, šiandiena žmogaus proto „pakelta” į „dirbtinio intelekto” lygį…
Ką karo nugalėtojai liepia – tą mokslininkai turi įrodyti ir eilinį kartą runkelius apgauti
Yra ne visai taip.
Mokslininkai (pagal apibrėžimą) tiria reiškinius, analizuoja jų savybes ir struktūrą. Tie, kurie, paklusdami nurodymams, įrodinėja tam tikrų reiškinių fikcijas, nėra mokslininkai; geriausiu atveju jie yra prisitaikėliai, apsimetantys mokslininkais. Šiandien, iš milijonų mokslo srityje dirbančių žmonių, etaloninių mokslininkų “degančių iš vidaus” ir atitinkančių aukščiausius etikos bei profesionalumo standartus, tikriausiai yra neskaitlinga mažuma.