Gyvenimas pagal dvi neoficialias paradigmas
Įžanga
Pažvelgus į švietimo sistemą iš platesnės, globalių gamtamokslinių dėsningumų perspektyvos, aiškėja ne tik jos problemos, bet ir galimi jų sprendimo būdai.
Paklauskime savęs: kokia yra mūsų šiandieninės švietimo sistemos esmių esmė?
Nors vadovėlių trūkumas, perpildytos klasės ar nepakankamas finansavimas yra labai svarbūs klausimai, jie tikrai nėra pirmaeilės reikšmės dalykai.
Didžioji strateginė problema slypi kur kas giliau – kokį žmogų iš tikrųjų ugdo dabartinė mokykla? Kokie yra jos strateginiai tikslai ir ką jie lemia ilgalaikėje perspektyvoje?
Tad šis tekstas bus išskirtinai apie pirmaeiliškiausias reikšmes.
Dvi neoficialios švietimo sistemos paradigmos: esama ir būsima
Pažvelkime į dvi civilizacinės raidos paradigmas – esamą ir būsimą. Susiaurinkime šį požiūrį iki švietimo sistemos konteksto, nes būtent šios paradigmos lemia ir galimai lems ne tik mūsų kasdienybę, bet ir ne tik švietimo ateities pobūdį bei kokybę.
Viena tų paradigmų veda į stagnaciją ir destrukciją, kita – į augimą ir tvarią egzistenciją. Švietimo sistemos ateitis priklauso nuo to, kuri iš jų įsitvirtins: ar išliksime įstrigę individualizmo ir konkurencijos modelyje, ar pereisime prie bendradarbiavimo, kūrybiškumo ir kolektyvinio intelekto principų.
Pirmoji – esama neoficiali švietimo sistemos paradigma.
Šiandien dominuojanti, bet ne visada įvardijama individualistinė paradigma gali būti apibūdinta taip: „Žmogus yra individualistas, paliktas pats sau.“
Ši paradigma remiasi konkurencija, asmeniniu iškilimu ir individualia sėkme. Joje žmogus dažnai paliekamas vienas prieš sistemą, kuri skatina jį siekti rezultatų, tačiau nesuteikia realios paramos bendruomeniniam augimui. Kai asmens savirealizacija nėra subendruomeninama, ji gali įgauti iškreiptas formas, dėl kurių susiformuoja įvairios destruktyvios kultūros:
• Patyčių kultūra – konkurencinėje aplinkoje dalis žmonių tampa ne bendraminčiais, varžovais, todėl patyčios tampa dominavimo įrankiu.
• Narcizų kultūra – sėkmė matuojama individualiu išskirtinumu, o ne bendruomenės pažanga.
• „Super“ tėvų ir vaikų kultūra – spaudimas būti geriausiu iškreipia asmens savivoką.
• IT priklausomybės kultūra – socialiniai tinklai ir begalinis naršymas internete tampa veiksniu, slopinančiu realybės suvokimą.
• Narkotikų kultūra – atskirtis ir nesėkmės neretai veda į destruktyvias išeitis.
• Valstybės lygmens kultūra – neribota individo laisvė neprisiriša prie nieko. Dalis tokios bendruomenės neprisiriš prie savo valstybės, neprisiims pareigos ginti tėvynę, kurti jos ekonominį ir socialinį potencialą ir t. t.
• Ir pan.
Visa tai kuria tunelį su tamsa jo gale. Ši paradigma išaugina fragmentuotus individus, kurie nuolat konkuruoja dėl ribotų išteklių, tačiau nėra mokomi kurti tvarių santykių ar veikti kartu. Žmogus auga kaip pavienis individas, kuriam tenka kovoti už savo vietą po saule, tačiau niekas jam iš tiesų nepadeda suprasti, kad žmogaus egzistavimas yra buvimas ryšių su kitais žmonėmis rezultatas.
Todėl kyla esminis klausimas: ar ši paradigma, įvertinus jos rezultatų vidurkius, labiau padeda žmogui, ar jam labiau kenkia?
Antroji – galimai būsima neoficiali švietimo sistemos paradigma.
Alternatyvi paradigma, kuri gali tapti švietimo ateitimi, teigia: „Žmogus yra mažiau nei tas pats žmogus ir dar kitas žmogus“.
Ką tai reiškia?
• Švietimas turėtų atsisakyti individualizmo kaip vienapradžio ugdymo variklio ir pereiti prie dvipradžio augimo – balanso tarp individualizmo ir daugiaindividualistės (socialumo).
• Žmogus negali egzistuoti izoliuotai – jis yra neatsiejama socialinės visumos dalis. Net smulkiausi mūsų įgūdžiai yra perimti iš kitų. Net valgyti šaukštu išmokstame stebėdami kitus. Tai rodo, kad žmogus savaime nėra „užbaigtas“, jo vertė ir gebėjimai atsiskleidžia per tarpusavio ryšius su aplinka.
• Šioje paradigmoje neegzistuoja „paliktas pats sau“ vakuumas – žmogus tampa integralia visumos dalimi. Kai veikiame kartu, tampame daugiau, nei pasiektume veikdami pavieniui.
• Tai yra sistema, kurioje sunkiau tyčiotis ar engti vieni kitus, nes kiekvienas asmuo gali gauti abipusę naudą iš bendradarbiavimo ir natūraliai įsijungia į teigiamą tarpusavio ryšį.
• Toks ryšys reiškia, kad beveik neįmanoma rasti asmens, kuris negalėtų būti įtrauktas į bendravimo naudą.
• Individualistinė kultūra, šiandien besivaikanti destrukciją, prarastų pagrindą tokiems veiksmams vykdytis, nes bendruomenės vertė reikšmingai pakiltų.
Pavyzdžiui, prie žmogaus pridėjus bent žvirblį – tame derinyje jau būtų gebėjimas skraidyti. Tai simbolizuoja, kad bendradarbiavimas sukuria ir naujas galimybes, kurių atskiri individai neturėtų.
Kaip ši paradigma pakeistų švietimą?
• Akademinė kultūra: įrodytų, kad du individualistai, veikdami kartu, pasiekia daugiau nei veikdami atskirai. Išryškėtų, kad individualistas neegzistuoja vakuume – jis prasideda nuo dviejų ar daugiau individų sąveikos, nes tik tada atsiranda „skirtingumo“ momentas tarp jų. T. y., susiformuoja du poliai, kuriuos jau galima palyginti, o savęs lyginimas su savimi yra alogizmas. Kitaip tariant, socialumas yra išvestinė reikšmė iš daugiaindividualistės.
• Bendradarbiavimo kultūra: konkurenciją keistų kolektyvinis (daugiaindividualistinis) sprendimų priėmimas.
• Sąmoningumo kultūra: žmogus suprastų, kad jis nėra visažinis ir visavertis vienas; jo pilnatvė kyla iš bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių „monetizavimo“.
• Kūrybiškumo ir kolektyvinio intelekto kultūra: grupinis (daugiaindividualistinis) darbas generuotų idėjas, kurios pranoktų vieno žmogaus galimybes.
Tai iš esmės yra tunelis su ryškia šviesa jo gale. Tai būtų ugdymas, paremtas bendruomenės (daugiaindividualystės) stiprinimu, o ne pavienių individų kova už vietą po saule.
Praktinės vizijos einant antrosios paradigmos keliu
Vienas yra mažiau nei tas pats vienas su kitu – šis principas gali tapti esmine lūžio sąlyga, skatinančia progresą. Jis įgalintų veikti reikšmingą dalį iki šiol neišnaudoto žmogiškųjų išteklių potencialo ne tik švietime, bet ir visoje valstybės savivaldoje.
Svarbu suprasti ne tik tai, kad du žmonės kartu sukuria daugiau nei du atskirai, bet ir tai, kad jų bendradarbiavimas generuoja pridėtinę vertę, viršijančią paprastą individualių pastangų sumą. Kitaip tariant:
„Du žmonės kartu sukuria daugiau nei du žmonės dirbdami atskirai.“
Tai reiškia, kad bendras darbas sukuria kokybinį šuolį, kurio nepasiektų net itin efektyviai veikiantys pavieniai asmenys. Toks modelis gali tapti proveržio tašku tiek ugdymo, tiek ekonomines raidos, tiek valstybės valdymo kontekste.
Bendradarbiavimo nauda atsiskleistų ne tik švietimo sistemoje, bet ir pačiuose besimokančiuosiuose – mokiniai taptų ne tik pasyviais žinių gavėjais, bet ir aktyviais žinių kūrėjais, veikiančiais kartu su mokytojais ir bendruomene. Tokiu būdu efektyviau būtų panaudojami ne tik materialūs, bet ir žmogiškieji ištekliai – jų talentai, kūrybiškumas, kitas potencialas.
Ši paradigma skatina permąstyti visą švietimo sistemą – nuo mokymo metodų iki santykių tarp mokinių, mokytojų ir visuomenės. Tik priėmus mintį, kad žmogus yra daugiau per santykį su kitu, nei atskirai paimtas, galima pasiekti tikrą proveržį tiek ugdymo, tiek platesniame socialiniame lauke.
Apibendrinimas
Norint pasiekti esminių pokyčių ne tik švietimo sistemoje, bet ir visoje valstybėje, būtina fundamentali švietimo transformacija. Dabartinė sistema dažniau riboja nei suteikia galimybes, labiau skiria nei jungia, kuria daugiau socialinės atskirties nei sinergijos. Švietimo pertvarka yra neišvengiama, jei siekiame kurti visuomenę, kuri būtų ne tik technologiškai išprususi, bet ir socialiai atsakinga, inovatyvi bei gebanti prisitaikyti prie ateities iššūkių.
Ar galima tikėtis, kad valdžios struktūros ir biurokratinis aparatas priims šią paradigmą? Greičiausiai – ne. Tradicinės institucijos dažniausiai iš inercijos laikosi senųjų modelių. Tačiau tai nereiškia, kad pokyčiai neįmanomi.
Tikriausiai vienintelis kelias – pavienių žmonių iniciatyvos, jų jungimasis į bendruomenes ir naujosios paradigmos autonominis taikymas praktikoje. Būtent „iš apačios“ kylanti švietimo evoliucija gal ir gali tapti lemtingų pokyčių varikliu. Turbūt tik taip galime pradėti sisteminį virsmą ir sukurti naują realybę, kurioje švietimas tarnautų ne tik individui, bet ir visuomenei kaip visumai.
Gyvenimo patyrimo atžvilgiu Lietuvoje gyvenusiems žmonėms istoriškai pasisekė, nes čia gyvenusioms žmonių kartoms tik XXa. teko pagyventi bene 5 skirtingose politinėse sistemose.. Savo šalies atitinkamais istoriniais periodais buvusių struktūrų efektyvumą, geras ir blogas puses, atitinkamų sričių specialistai gali sužinoti, jei tik yra noro.., nekalbu apie pasidomėjimą, kaip yra su šiandieniniu „švietimu” šalyse, kurios mūsų švietimo problemų neturi..
Bandymas žmonių visuomenės gyvenimą reglamentuojančių vieną iš „įrankių” – švietimo sistemą panagrinėti kaip – „Gyvenimas pagal dvi, tris.. „paradigmas” (lietuviškai turbūt būtų – gyvenimas pagal…. tvarkas, gyvenimo būdus)”-, apsiribojus tik žmogumi, kaip „atskiras, savanaudis, ne savanaudis…kolektyvinis, kompaneiskas….” individas yra daugiau nei supaprastintas..
Vargu ar argumentuotai kam pavyktų paneigti, nebent koks šiandieninis vietinis ” intelektualinis šamanas, ekspertas, analitikas, nuomonių formuotojas..” savo „moksliniais prakeiksmais” skystos valios” žmones ” įtikintų” sekantį mano „iškapstytą”, dar XXa. pradžioje iš vakarų „parneštą paradigmą”…, kuri, kaip man atrodo, daugiau nei akivaizdžiai daug ką paaiškina..
” Visa tai kuria tunelį su tamsa jo gale…Tai iš esmės yra tunelis su ryškia šviesa jo gale…”
Kaip pasakoja vienas, seniai jau numiręs, išmintingas „dėdė”, 300 prieš mūsų erą apokaliptinių religijų judėjimuose gimsta pirminis būsimos kultūros pamatinis simbolis – pasaulis yra ola.., išnyra vaizdiniai apie pasaulio pabaigos baisumus… Vėliau gimsta simboliai „Šviesa ir Tamsa”.. Visų „teisingos” religijos tikinčiųjų džiaugsmui – „Šviesa” apšviečia olą ir nugali „Tamsą”… Vėliau Šv. Jonas savo Evangelijoje parašė (liudytojų mačiusių kaip Jonas rašė istorija nežino) – „Pradžioje buvo Žodis, Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”…
Palikęs ” palaimintą Šviesą, kuri nugali Tamsą tunelio gale”, „materialistiškai pažiūrėjus” į švietimo sistemą pasimato, kad „švietimo sistema” tėra tik vienas iš daugelio, žmonių visuomenės gyvenimą įtakojančių instrumentų.. Žinia, žmonių kuriamus instrumentus sąlygoja turimos galimybės ir keliami tikslai.. Kaip tai vyko su taip vadinamu „švietimu, ugdymu..” galima pasidomėti panagrinėjus atitinkamus istorinius periodus, savo vaikystę…, kai straipsnelyje keliamos problemos neegzistavo..
Visais laikais vaikai buvo auklėjami, „ugdomi” šeimose, vaikai į mokyklas, kas norom kas nenorom, eidavo mokytis, įgyti žinių.. Mokyklose taip vadinamas vaikų „ugdymas” religinis, ateistinis.. mažiau ar daugiau buvo taip pat atliekamas mokytojų, kaip ir mokyklos tvarkos, elgesio taisyklių.. Bet apie vaikystės „ugdymus” daugumas suaugusių pasakys, kad jam pagrindinį „ugdymą” padarė tėvai, kai kuriems dar ir seneliai…
Kaip pasakojo išmintingi „dėdės”, ko negali paneigti kai apsižvalgai, žmonių visuomenės gyvenime viską apsprendė ir apsprendžia taip vadinama „visuomeninė santvarka”, gamybos priemonių nuosavybė, iš to kylantys įstatymais reguliuojami ir nereguliuojami žmonių santykiai… Visuomeninės santvarkos pagimdo atitinkamą aplinką, taip vadinamas „elitas”ir jį aptarnaujančios kontoros žmonėms perša ir atitinkamas ” morales”…
Lietuvoje po 1990 iš Gorbačiovinio perestroijkinio „socializmo su žmonišku veidu” tuometiniai „tautiniai” veikėjai Brazauskas su Lansbergiu su savomis partijomis pradėjo kurti ir sukūrė kompradorinį (tarnaujantį užsienio „baltaveidžiui” vadui) oligarchinį kapitalizmą, kuriame perestroijka švietime, sveikatos, socialinėje… srityse-„šviesa tunelio gale” vyksta nuo 1990 be pertraukos iki šiol.. Švietimo sistemoje „optimizavimų, tobulinimų, gerinimų…” rezultatai yra tokie(demonstruoja mokinių „gilios žinios”, palyginus jas su kitų Europos šalių mokinių žiniomis), kad reikia daryti dar didesnes perestroijkes…
Na o kad „dviems yra šauniau nei vienam, ir nudirbti dviese gali daugiau ir lengviau”, žino ir sėkmingai naudojasi net ir rašyti, skaityti nemokantys šiandieniniai nepilnamečiai vagiai…
Tikroji mokyklos paskirtis yra išlaikyti vaikus saugiai uždarytus, kol motinos dirba (o tuo pat metu didinant pragyvenimo kainą, priversti dirbti ne tik tėvus, bet ir motinas). Panašiai kaip vaikų darželis, tik didesniems vaikams. Tokios įstaigos, nemokamos ir visiems privalomos, neišvengiamai virsta kalėjimo analogais (tai rodo ir privačių mokyklų buvimas: kas turi labai daug pinigų, gali už didelę kainą šiek tiek pagerinti savo vaikams kalinimo sąlygas). Patys mokslai ten yra nelabai svarbūs, skirti iš esmės laikui užpildyti (jeigu jie būtų svarbūs, tai ir vyktų mokymas, atranka, negabiųjų šalinimas ir pan., o ne kažkokios pavojingų puskvaišių „įtrauktys“, kurios skirtos ugdyti neviltį ir nesipriešinimą).
Nieko čia nepadarysi.