Mane visados truputėlį įžeidžia pasakojimai, kad neva mes visi anksčiau draugiškai nesupratome tikrosios Rusijos esmės arba apie tai kažką nutuokėme miglotai, nepakankamai. Esą net ir prasidėjus Krymo aneksijai niekas nesitikėjo, kad Rusija žengs taip toli. Taigi, kaip atrodo, pribrendo laikas patikslinti klausimą dėl nuomonių balanso, Rusijai pradėjus tiesioginį Ukrainos karinį užpuolimą ir nepriklausomos šalies draskymą dar 2014 metais.
Žinoma yra žmonių, kurie keičia savo nuomones, sekdami generaline linija, vairuojami laikmečio dvasios pastūmėjimų. Neseniai skaičiau ilgamečio konservatorių partijos nario Kęstučio Masiulio interviu, kur garbus veteranas išsako kažką panašaus į apgailestavimą, kad tapo politiku, įrodinėdamas, kad toks pasirinkimas yra nepakeliamai sunki našta, besitęsiantis 20 metų didvyrio pasiaukojimas dėl tautos.
Žinoma, K.Masiulis tikrai yra ne pats blogiausias variantas, greičiau – atvirkščiai. Tačiau mes neblogai prisimename ir tai, kad prieš dešimt su trupučiuku metų anas buvo aršus šeimos vertybių gynėjas, o dabar su konvertito įkarščiu gina vadinamųjų pažangiečių išpuolius prieš konstitucinę šeimos sampratą. Iš tiesų, kaip neretai būna, keičiasi konjunktūros pagrindiniai orientyrai, keičiasi ir žmogus, lengvai kaip išskrostos žuvies pūslė vandenyje apvirsta jo nuomonės.
Prieš dešimt su trupučiuku metų anas buvo aršus šeimos vertybių gynėjas, o dabar su konvertito įkarščiu gina vadinamųjų pažangiečių išpuolius prieš konstitucinę šeimos sampratą.
Kas be ko, nuomonės pastovumas nėra savaiminė vertybė. Keičiantis laikams neretai pakinta ir mūsų supratimas apie pasaulį ir atskirus reiškinius, būna net ir taip, kad, sukaupus daugiau patirties, žmogaus pažiūros pasikeičia radikaliai. Kita vertus, čia aš liudiju, kad imperijos esmė yra be jokio paslapties šydo, o Putino Rusijos tikrųjų intencijų supratimui nereikia jokios išskirtinės išminties ar specifinių politologo kompetencijų.
Rusijai pradėjus Ukrainos puolimą 2014m. parašiau krūvą straipsnių su labai aiškia, nekeliančią jokių abejonių nuomone, gindamas ne kažkokį savo atskirą požiūrį, o atstovaudamas mano aplinkoje vyravusiam nusiteikimui, kuris tiesiog kabojo ore, o aš pasistengiau nukabinti ir paviešinti. Teko įsitikinti, kad paprastų žmonių, o ypač sveiko ir blaivaus proto kaimiečių nė iš tolo neveikia, nedaro jokio poveikio dūmų uždangos, kurios buvo pritaikytos labiau apsitrynusiems viešojoje erdvėje pusiniams inteligentams, – ne didelė paslaptis yra ir tai, kad prie dūmų pūtimo į akis savo ruožtu tąsyk nemažai prisidėjo net žinomi mūsų menininkai bei kitos eterio pažibos.
Iš visų to meto pasisakymų vardan Rusijos demitologizacijos iliustracijos pasirinkau 2014 m. pavasarį publikuotą straipsnelį, pavadinimu „ Tautiečiai, jaučiantys pašaukimą tapti skerdiena“, kurį toliau pateiksiu ištisai dar ir kaip liudijimą tokios laiko konfigūracijos, kuri sukasi ratu.
Pasirinkau šį straipsnelį iš krūvos to meto publikacijų dėl jo nuosaikesnio nei įprasta tono, nes bėgant laikui keitėsi ir mano skonis, tapau labiau apsitrynusiu, jeigu norite, civilizuotesniu, vengiančiu stipresnių posakių publicistu. Buvo laikas mėtyti akmenis, dabar jau laukiu to momento, kai reikės pradėti juos rinkti.
*****
Krymo okupacija Ukrainai neabejotinai yra didelė nelaimė, sukrėtimas iki pašaknų, tačiau pačiai Rusijai tai – prakeiksmas, baisios katastrofos užprogramavimas, savižudiškas pasirinkimas. Todėl, pasakysiu užbėgdamas už akių, netikiu, kad ir tolesnius Rusijos veiksmu galima būtų modeliuoti loginiu būdu, tikintis kažkokio, tarkime, savito agresoriaus racionalumo, niekšingų, bet drauge daugiau ar mažiau apgalvotų žingsnių.
Kaip niekados anksčiau puiki iliustracija posakiui „kas nepražudo, tas sustiprina“ yra dabartinės Ukrainos pavyzdys. Tikiu, kad Ukraina išsikapanos pasikeitusi iš esmės, atgimusi aukštesniame lygyje, neįtikėtinai sustiprėjusi. Tiesa sakant, Ukrainai nieko kito nelieka, o tik tas arba-arba: arba būti vienai iš stipriausių Europos, pasaulio valstybių, arba išvis nebūti. Tai, jog naujieji žmonės vyriausybėje su pasibjaurėjimu žiūri į bet kokias korupcijos apraiškas, yra vienas iš labiausiai viltingų ženklų.
Tarkime, iš tiesų Ukraina jau greitai pradės ropštis iš duobės ir sparčiu žingsniu pajudės į priekį.. Tai be visa ko kito reikštų, kad šią šalį apiplėšusi Rusija įgys tokį stiprų ir drauge mirtiną priešininką, kokio neturėjo per visą savo istoriją. Turėkime galvoje dar ir tai, kad už Ukrainos nugaros – pasaulio opinija ir visų simpatijos, o Rusija lieka viena, be sąjungininkų ir draugų, žadinanti pačius blogiausius prisiminimus visoje oikumenoje.
O jeigu savo ruožtu didžioji kaimynė, nujausdama šią situaciją, pabandytų uždusinti atgimstančią, naująją Ukraina dar įsčiose, keldama sumaištį, išprovokuodama šalies padalijimą ar pan., neabejotinai prasidėtų neįsivaizduojamų apimčių, pranokstantis dešimtis Čečėnijų partizaninis karas. Tokiu atveju visų pasaulio išviečių nepakaktų, siekiant paskandinti visus bekompromisinės kovos priesaiką davusius priešininkus arba pačiam agresoriui iškiltų pavojus nuslysti į kanalizacijos angą.
Neva vien jėga pasaulinio dominavimo nepasieksi, reikia iš naujo išmokti aptemdyti žmonių protus arba bent atnaujinti sugebėjimą papirkti reikiamus veikėjus reikiamu momentu.
Nebūdamas karybos specialistas negaliu nieko pasakyti apie tai, kaip vadovaujant V. Putinui Rusijai pavyko ar nepavyko modernizuotis karines pajėgas, atnaujinti karinį arsenalą, išplėtoti supratimą apie karo veiksmų taktiką ir strategiją. Tačiau plika akimi buvo galima matyti, kad Rusija iš naujo pradeda puoselėti planus apie pasaulinį viešpatavimą, ruošiasi šuoliui, karštligiškai atnaujindama savo propagandos doktriną, ideologinės kovos, jeigu galima taip pasakyti, arsenalą. Neva vien jėga pasaulinio dominavimo nepasieksi, reikia iš naujo išmokti aptemdyti žmonių protus arba bent atnaujinti sugebėjimą papirkti reikiamus veikėjus reikiamu momentu.
Prisipažinau, kad nesu didelis karo meno žinovas, tačiau ideologinis Rusijos persiginklavimas siekiant iš naujo, įvertinus pasikeitusias sąlygas, užvaldyti žmonių protus buvo (ir tebėra) toks apgailėtinas, kvailas ir karikatūrinis, kad jautresnių nervų žmogelį gali iš karto suvimdyti dėl kičinių užmojų pertekliaus. Nežinau ar Rusijai pavyko pagaliau prisipumpuoti raumenis iki pageidaujamo lygio, tačiau ideologiniam anosios pusės paradui, regis, išties vadovauja neįtikėtinai užbambusių smegenėlių strategai ir intrigantai.
Prisiminkime, kad sovietinė ideologija šiaip ar taip turėjo europinį parametrą, t. y. K.Markso ir F.Engelso idėjinį palikimą, kurį papildė V.Lenino ir J.Stalino „įžvalgos“, o marksizmas-leninizmas-stalinizmas skirtingais laikotarpiais skirtingu laipsniu buvo visame pasaulyje išpažįstama ideologinė doktrina, žmonių kvailinime geriausiais sau laikais pasiekusi rekordines aukštinimas.
Ką savo ruožtu gali apkvailinti dabar putinizmas, – taip pavadinkime naujosios Rusijos ideologinį mokymą. Kaip atrodo, tai išties yra ne tek senojo stiliaus daugiau ar mažiau išradingo protų kvailinimo technologija, kiek gluminantis ir dėmesį blaškantis dvokas, atsiradęs vietinėje dirvoje sumaišius sukarikatūrintus stačiatikybės pavidalus, nešvankias bizantizmo reminiscencijas ir veidmainingą įsipareigojimą ginti tradicijas. Tai toks kokteilis, kuris išties ne tiek svaigina užtaiso stiprumu, kiek priverčia apduiti nuo dvoko intensyvumo. O pats V.Putinas idėjų fronte yra štai toks tradicijas ginantis angelas su kanopomis.
Tačiau labai gudriai klausiate – jeigu Rusija yra tokia nusususi vertybiniu ir idėjiniu požiūriu, – kodėl Lietuvoje anoji turi tokį didelį būrį užtarėjų, balsingą, didžiajai kaimynei ditirambus giedantį chorą, plušantį dėl jos interesų įgyvendinimo ne vieną pasišventėlį?
Jeigu atidžiau peržvelgsite nesėkmių istoriją nepriklausomoje Lietuvoje siekiant įgyvendinti pretenzingus energetinius projektus, būtinai pastebėsite, kad čia kartojasi tų pačių žmonių pavardės, visai nedidelis jų skaičius, – žmonių, kurie sugebėdavo taip ar kitaip užblokuoti Lietuvos užmanymus dėl energetinio savarankiškumo įtvirtinimo ir šalies saugumo, reikiamu momentu paspausdami reikiamą mygtuką. Kas jie tokie?
Kaip sako rusiškos kultinės komedijos herojus blaivyklos kieme – „paskelbkite visą sąrašą“. Toks sąrašas, regis, greitai prablaivintų mus visus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad visi Rusijos garbintojai yra paprasčiausiai papirkti žmonės, – nesuvulgarinkime reikalo esmės. Tikrą tiesą sakau, kad pažįstu porūšį žmonių, kurie myli Rusiją labiau už savo motiną, ne juokais laukia ateinant rusų dėl to, kad jaučia didingą likimo pašaukimą būti skerdiena.
Toks dažnai pats veržiasi į skerdyklą, savo valia pasikabina už nugaros ant kablio, drauge patirdamas kažką panašaus į orgazmą. O gi skerdienos pavidale visos liaukos funkcionuoja sėkmingai, niekas netrukdo nutekėti įvairiausiems skysčiams, taigi, galima sakyti, tokioje būsenoje prasideda nekomplikuotas gyvenimas, panašus į palaimą.
Dar vienas “kiemo politikas” su savo svaičiojimais apie politinę situaciją, kurią stebi tupėdamas špokinyčioje, matydamas tik tai, ką leidžia skylutė. Ir ko tik neprimalta: ir pasityčiota iš religijos simbolių, ir iš tautos, ir iš šalies, ir iš savo tautiečių, kuriems “laisvoje” Lietuvoje nėra gerai. Tik autorius nusišneka, kad tie, kam blogai, nemyli savo motinos. Tai jis, tas špokinyčioje, myli tik pinigus ir daugiau nieko. Nemyli savo tautos, nemyli artimo, nemyli Tėvynės, nes savo svaičiojimais tik prisideda prie karo ir tautinės neapykantos kurstymo. O tai yra draudžiama – taip Konstitucijoje parašyta. Kaip tik ji leidžia turėti skirtingą nuo autoriaus nuomonę, bet draudžia neapykantą kitoms tautoms. Tai kas čia tas nesąmones rašo, prisidengdamas patriotu – Konstitucijos laužytojas, nacistas ar tiesiog kvailys? Ar viskas kartu? Deja, kaip tik tokie nūnai formuoja nuomones, kviečia Lietuvon karą, nori svetimo kraujo. Tik savojo pralieti nenori – tokie kariauti neis, dirbs melo fronte. Bet juk matome, ką melas padarė Ukrainos valdžiai? Jau pati neskiria, kur tiesa, žino tik kaip reikalauti pinigų dar didesnėms žudynėms. Nustokit rėkauti apie tai, ko nori Ukraina – liaudis ir Zelenskis su savo šaika bei nacikai – nori skirtingų dalykų. Kaip ir šis autorius ir kiti tautiečiai. Nematyti, kuo Ukrainą per keletą dešimtmečių pavertė korumpuota oligarchų valdžia – gali tik visiški idiotai. Viena ukrainietė, advokatė, pilietinių teisių gynėja, pavadino Baltijos šalis JAV “kišeninėmis” valstybėmis, kurios byloja “valdovo” žodį ir stumia ES žlugimo link. Ji pasakė, kad ir Ukraina – tokia pat, tik parengta kitam tikslui – mirti. Būti skerdiena, autoriaus žodžiais tariant.
Kaip galima rašyti straipsnį taip nesigaudant geopolitikoje? Tiesiog norint papliurpti? Putinas svajoja apie viešpatavimą pasaulyje? Jis pats pasakė tau, kad to nori? O galimybes tam turi? O kaip kitų šalių interesai? Nu, JAV kruvina viešpatystė baigiasi, bet yra ir kitų, kurie, kaip ir Putinas, nenori JAV viešpatystės ir globalios darbotvarkės, kurią bandoma prakišti visame pasaulyje. Kiekvienas didysis nepriklausomos Lietuvos patriotas privalėtų suprasti (tai nustojo būti “sąmokslo teorija”), kad globalioje darbotvarkėje NĖRA NACIONALINIŲ VALSTYBIŲ, kaip ir laisvės, teisės, gyvybės vertės. Tik…taisyklės, to nematomo pasaulio elito taisyklės, ką akivaizdžiai pademonstravo “demokratinis” pasaulis.
Taip kad, nekalbėk apie visus ir už visus – nei intelektas, nei padorumas nėra tam pakankami. Kitaip mąstančių įžeidinėjimais žemini tik save. O dalyko nesupratimas, apie kurį rašai, dar ir nusako, kas bus ta “skerdiena”.
tookiam lm -ui , konkreciam putlerio shoblos subinlaiziui =zudikui is putlerio saikos , susitepusios UKRAINOS HEROISKAI SLOVINGOSIOS kudikiu , mergaiciu , merginu , moteru ,seneliu krauju ,istyskusiom kruvinom seilem drystanciam ginti PASAULINIO blogio putlerio imperijos kruvina mundura , ir kas jus sudmalius islaiko ir dar drysta palaikyt , dvokiat gi ruso sortyru svolociai