Novelė
Aš nežinojau, kaip vadinasi šis sutrikimas lotyniškai, neatmetu galimybės, kad ta manoji negalia nėra įtraukta į negalavimų ir ligų registrą, taigi oficialiuoju požiūriu nėra negalia pagal apibrėžimą. Ar vien dėl to tai jau yra visai ne negalia, o greičiau likimo dovana? Kažin kažin… Darau dar ir tokią prielaidą, kad man išpuolęs negalavimas, nevadinant jo iškrypimu, yra niekam kitam niekados daugiau nepasitaikęs išbandymas, taigi dėl to jis neturi klasifikacinio pavadinimo ir individualaus kodo, nėra įtraukiamas į jokias statistines suvestines, jo klinikinių požymių pagrindu nėra kuriami apibendrinimai, nenupaišomos diagramų kreivės, nes vienintelio unikalaus atvejo neįmanoma apibendrinti. Tiesą sakant, ilgiau nesislapstant už žodžių, šių eilučių autoriui tekęs išbandymas yra įvardinamas labai papratai, nors užkrauta likimo našta yra sunkiai pavelkama: ogi, bėgant laikui, jūsų nuolankiam tarnui nė iš tolo nepavyksta atsekti savosios žmonos senėjimo požymių, per nuskubėjusius bendro gyvenimo dešimtmečius ji man atrodo tebesanti tokia pat paaugliškai jaunutė, lygiai tokia pati, kaip aš ją pamačiau pirmą kartą ir iškart susižavėjau, o po įsimylėjau. Ir šiandien galiu patvirtinti, buvo neįmanoma nesusižavėti gražiausia fakulteto mergaičiuke.
Apie tai, kad mano mylimoji taip pat yra pavaldi laikui galiu spręsti tik iš antrinių požymių, darydamas analitines išvadas, bet jokių natūralaus pasenėjimo pėdsakų neužtinku matydamas ją kiekvieną dieną, liesdamas josios švytinti veidą savo jautriųjų pirštų pagalvėlėmis, kartais dėl tikrumo net iščiupinėdamas viską skersai išilgai. Matau, kad spintoje sukabintos josios suknelės yra jau pakitusių siluetų ir labiau tinkančios daug patyrusiai damai, o ne nekaltai merginai, kuriai viskas dar prieš akis, bet kai manoji žmona užsivelka suknelę iš spintos, man vaidenasi, jog akyse persimainęs į paaugliškų išmatavimų tipą rūbelis nė trupučio nevaržydamas judesių dera prie spindinčio namų šeimininkės ankstyvosios jaunystės žavesio.
Kaimynė iš antrojo aukšto klausia žmonos, grįžusios iš kirpyklos, kodėl ji taip trumpai nusirėžė plaukus, o aš, žvilgtelėjęs į savo žmoną, matau tik tą pačią mergaičiukę iš praeities su ilgomis, beveik iki kulnų kasomis.
Kas nors pasakys, kad esu užsispyręs kaip asilas. Tebūnie! Tačiau tikrai nesu toks beviltiškas asilas, kad matyčiau tik tai, ką noriu matyti. Galiausiai, ko čia dėtas užsispyrimas. Norime to ar nenorime, pasaulis pats viską anksčiau ar vėliau parodo, išryškina tikrą dalykų padėtį. Galbūt čia, siekiant nusakyti problemą, greičiau tiktų užstrigusio vaizdinio metafora ir palyginimas iš detektyvinių serialų apie banko plėšikų tiražuojamą išmonę užkišti prieš vaizdo kameras statinį paveikslėlį, tokiu būdu nuslepiant įsiveržimo į banką dinamiką? O gal čia turime reikalą su neaiškios prigimties apžavais arba, kitas atvejis, kasdieniniu žmogaus svaiginimu kažkokiais preparatais, kurių patekimas į kraują verčia viską matyti iškreiptai, tarkime, pagražintai, nepastebint pasaulio raukšlėtojo veido? Taip tikriausiai būna ir sąmonės ideologinės indoktrinacijos atveju, tačiau pastarasis pavyzdys čia vis tik yra menkai tikėtinas, nes dėl tokio atsitiktinumo kaip vieno žmogaus požiūris į savo žmoną niekas negaištų laiko ir neeikvotų valstybės finansinių išteklių.
Keletą mėnesių iki man vedant beveik kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną, kad esą vedu, kaip sakoma, imu į žmonas tarsi ir pažįstamą, bet man labai nepatinkančią, atgrasią merginą iš kito fakulteto. Pabusdavai išpiltas šalto prakaito, o kartais net apsiverkęs, tačiau, nekurkite čia fantazijų, tikrai nebuvo nė karto, kad prabusčiau kurioje nors serijoje apsišlapinęs iš graudulio.
Ta mergina iš sapno man labai nepatiko ir realiame gyvenime, nes ji tiek gyvenime, tiek sapne rodydavosi su ilgoka, švelniai tariant, karpa ant nosies. Pabandykite suprasti, kad pasidygėjimą kėlė net ne tiek pati karpa, išdygusi ten, kur nereikia, kiek bukas užsispyrimas, neleidžiantis aukštųjų technologijų ir suklestėjusios plastinės chirurgijos amžiuje merginai imti ir paprasčiausiai pašalinti tokį kūną ir sielą bjaurojantį defektą. Kartais taip niežėdavo nagai, kad pats savo rankomis būčiau galėjęs nukirpti pūpsančią ant nelaimėlės nosies karpą, bet anoji savo karpą dėvėjo su nematytu išdidumu, tarsi tai būtų ne karpa, o likimo išrinktosios karma, ne odos išvarža, o priklausomybės aukštajam luomui ar kastai atributas.
Niekas negimsta su auksine karūnėle ant kaktos, juolab bjauri karpa ant nosies nerodė jokio privilegijuotumo. Išauklėtas Apšvietos amžiaus dvasioje buvau įsitikinęs, jog visi pagal gamtą esame lygus, taigi niekas negali užgimti su tokiu apsigimimu, kuris tarsi rodytų priklausomybę aukštesniajam luomui. Kaip sakydavo vienas mano studentas seminarų apie Apšvietos amžiaus palikimą diskusijose, apytikriai cituodamas Kristijoną Donelaitį, ir pono, ir būro vaiks, vienodai į vystyklus myž (aš ne tik savo vaikus, bet ir studentus buvau išauklėjęs Apšvietos amžiaus dvasioje, tačiau perauklėti ta linkme savo dabartinės žmonos, kaip išaiškėjo, nesugebėjau).
Žiūrėdamas atgalios, bandau įsivaizduoti ir tai, kaip viskas galėjo pasisukti, jeigu pritykinęs, ne kur nors sapno užkaboriuose, o budėjimo vaizdiniuose, su žirklėmis būčiau nukirpęs tą baisiąją josios karpą? Dialektinio materializmo kurse specialiai toks atvejis nebuvo aptariamas, ar ne? Žiūrint iš šiandienos taško, negalima neatsiklausus ir neišgirdus tvirto merginos sutikimo, peržengi nekaltų glamonių ribos, tačiau ir anais laikais nebuvo skatinimas miegančių moterų karpų apkirpinėjimo vajus, net jeigu tu būtum pastūmėtas tokiai veiklai ne nuodėmingos aistros, o doro troškimo patobulinti pasaulį, prisidėti prie naujo visuomenes tipo sukūrimo, įsijungęs į timūrininkų judėjimą. Kita vertus, tai, kas čia buvo pasakyta ta tema, neduoda nė menkiausio preteksto pagalvoti, kad kalbėjimas apie karpos nukirpimą yra nekaltybės atėmimo simbolinis užšifravimas, toks štai eufemizmas ar kažkas panašaus. Ta proga pasakysiu, kad apskritai reikia saugotis pernelyg lakios vaizduotės žmonių, tokių, tarkime, kaip mano mokyklinių laikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuris klasėje išgirdusi mano perskaityto namų darbams užduoto parašyti eilėraščio apie rudenį žodžius, kad ruduo yra varpų kūlimo metas, numykusi ir truputį patylėjusi galiausiai išlemeno, kad eilėraštyje slypi įdomi erotinė užuomina.
Jau tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad čia audžiama pagrindinė mintis yra apie tai, kad nieko nėra blogiau už tą prievartą, kurią žmogus patiria sapne. Gyvenimo verpetuose, net ir susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, tu vis dėlto turi kažkokią (bent teorinę) galimybę rinktis, net ir tironijos laikais būdavo, kad žmogus rinkdavosi ne vien tik baimės, bet ir savo likutinio orumo idėjos padiktuotus veiksmus. Savo ruožtu sapne tu veiki pagal tau svetimos logikos dėsnius, ten tu negali pakeisti siužetinės linijos, net jeigu esi priverstas kažką daryti pagal labiausiai tave žeminantį scenarijų kaip ir tuo atveju, kai įkyriai sapnuodavau, kad vedu labiausiai man atgrasią pasaulyje merginą su karpą.
Galimas daiktas, kad, stumiamas apsispręsti pasąmonės impulsų, jog reikia kuo greičiau pabėgti nuo pasikartojančio sapno ir sugrįžti į tikrovę, paskubėjau vesti savo gražiąją kursiokę, t. y. tą ilgakasę mergaitę be karpos. Iš tiesų, slogus sapnas baigėsi, prasidėjo gyvenimas. Mano gražioji ir, kaip žinote, niekados nesenstanti žmona be visa ko kito buvo (ir yra) sveiko proto, labai dalykiška moteris. Ji nemaišė sapnų su gyvenimu. Taip, jis sapnuodavo garsinius ir spalvotus sapnus stereo pavidale, sapnuodavo labai intensyviai, panirusi į kvaitulį, tačiau tarp jos sapnų pasaulio ir kategorinio imperatyvo kasdieninių rūpesčių sferos nebuvo jokios pereinamosios zonos apendixo ar susisiekiančių indų užuomazgos. Tai buvo dvi, paralelinės viena kitai, nesusikertančios visatos su savo atskirąja logika. Negalima sakyti, kad ji būtų visiškai nukirpusi virkštelę nuo sapnų pasaulio, tačiau budėjimo vaizdiniuose mano žmona veikė kaip visiškai kitas, o būtent tvirtų miestietiškos moralės normų žmogus. Iš žmonos sapnų pasaulio į mūsų bendrą gyvenimą prasisunkdavo nebent tik keli prakaito lašeliai ant jos viršutinės lūpos ir truputėlis smėlio, pribyrėjusio ant paklodės.
Kartas nuo karto mano žmona atsainiai, pasišaipydami pati iš savęs, papasakodavo dažnai pasikartojantį, tik atskiromis detalėmis įvairuojantį sapną apie tai, kaip neva nusileidžia ji į kaimo Bažnytėlę ant šluotos, pasigriebia iš susirinkusios į mišias minios žmonių mane, kaip karščiausiai besimeldžiantį, drauge išsiskiriantį iš kitų savo kuklumu jaunuolį, ir nusineša su savimi. Kad ir kaip naujai būtų intonuojamas kaskart to paties siužeto sapnas, esą pagrobimo veiksmą visados įdėmiai stebi ta pati gyvatė su karūna. (Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad mano žmona buvo ir yra dora moteris. Taigi neturiu jokios teisės forsuoti liguistų įtarimų, tačiau jeigu ką nors panašaus esate matę ir galite būti įvykio liudininkais, parašykite man, aš registruoju visus reikalingus tolesniam tyrimui faktus, kaupiu duomenis bylai).
Neprošal bus čia pastebėti ir tai, kad mano žmona pagal profesiją yra istorijos mokytoja. Būtų nuodėmė nepasakyti, kad ji yra labai gera istorijos mokytoja, tą galiausiai jau pripažįsta ir oficialiosios instancijos, už pasiekimus profesinėje veikloje apdovanojusios mano žmoną visais įmanomais ir neįmanomais pasižymėjimo ženklais.
Jeigu jau atpažinote mano žmoną pagal aprašą, tikriausiai paliudysite ir tai, kad apie istoriniu įvykius, prasidėjusius su Kristaus gimimu, t. y. apie mūsų eros istorines batalijas ji savo mokiniams pasakoja taip gyvai, tarsi pati viską būtų mačiusi savo akimis. Istorijos vadovėliams anoji jaučia tik nenuslūgstančią metų bėgyje alergiją, aš ir pats seku, kad tokia lektūra nepatektų į mūsų namus, nes apsižioplinimas šia linkme galėtų sukelti baisius mano žmonos pykčio priepuolius.
O šiandien iš ryto dar kartą žvilgtelėjęs į miegamąjį, bjauriai nustebęs pamačiau, kad prieš mano žmonos veidrodį staiposi kažkokia pasenėjusi moteriškaitė su milžiniška karpa ant nosies. Kodėl šitaip, kaip taip galima?!? Neturiu žodžių, kaip ta žuvis, kuri nebyliai kažką dar žiopčioja, išmesta į krantą.
Ačiū, gerbiamas Čiulde, kad atsiskleidėte visu gražumu, viską iškėlėte iš savojo dugno. Nekvepia. Tikriausiai Jūs sau savo veidrodyje be didelės karpos ant nosies ir visai nepasenėjęs Apolonas…Parodėte labai didelę pagarbą moteriai. Na, teorijos daug, bet praktikoje net žodžio elegancijos nė lašo. Nebeskaitysiu Jūsų- neįdomu. Iš visų jėgų stengdamasis nemoralizuoti, labai moralizuojate.
Dėkoju gerbiamam Juozapui Dirvonėnui- taikliai pastebėjote.
Ne kiekvienam yra duota taip kvepėti, kaip Jums, gerbiamas Kazimierai. Nusileiskite į savąjį dugna ir atneškite mums ambrozijos, tada jau Jus bus galima tituluoti Kazimieru-Ambrozijumi.
Viskas, Edvardai, būtų lyg ir gerai, bet „Pozicija” turėtų būti tokia svetainė, kurioje visai nenaudojama bomžų šneka. Taigi varpa pirmiausia reiškia tik nokstantį javą, o rašyti apie antrojo galo reikalus visai nebūtina. Palikime tai „(ne)laisviečiams”, pseudo”liberalams” ir „gražuliškiams”. O visi kiti prisiminkime Tumo-Vaižganto pastabą iš anų laikų, kai inteligentai nevalyvos šnekos kultūringoje aplinkoje nenaudojo. Priminsiu pasakojimą, kurį išgirdau taip pat iš savo lietuvių kalbos mokytojos:
Vienas anų laikų žmogelis, patekęs į inteligentišką aplinką vis neturėjo galimybės joje pasireikšti, tai pasiskelbė esąs „paprastas” ir ėmė pliurpti neva liaudiškus anekdotus. Bet čia priėjo Tumas-Vaižgantas ir liaudiško pliurpiaus paklausė: „Ar žinote, kuo skiriasi pianinas nuo klozeto?” Anekdotų pasakotojas sumišo ir bandė kažką nerišliai vapalioti. bet rašytojas įį ramiai paprotino sakydamas: „Jeigu negalite atskirti šių dalykų, kaip galite būti kultūringoje draugijoje?” Nei anekdotų pasakotojo, nei vis dar pasitaikiusių tokio liaudiškumo mėgėjų veiklos kažkaip ėmė ir nebeliko. Prisiminkime Tumą-Vaižgantą.
Dėkoju, gerbiamas Juozapai, kad skaitote, kad vertinate. Aš taip pat dideliu autoritetu laikau Juozą Tumą-Vaižgantą, tačiau, kaip atrodo bent man, ne visi šio šviesuolio imperatyvai galioja mūsų neramiais laikais. Čia svarbu pažymėti štai kokį momentą. Perteklinis moralizavimas gali nususinti kalbą, užleidžiant stipresnio žodžio ir kalambūro pozicijas mūsų oponentams (neabejoju, kad esmės požiūriu didesniu ar mažesniu laipsniu esame bendraminčiai). Dar daugiau, – moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus pasirinkimu. Kaip rašė dar I. Kantas, moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija – tai visų netikrų moralės principų šaltinis. Kita vertus, suprantu ir tai, kokia pagunga kyla žmogui pakeisti kartais nepakeliamai sunkią moralinio pasirinkimo naštą patogiu moralizavimu. Kad ir kaip ten būtų, aš tikriausiai neretai balansuoju ant cenzūrinio kalbėjimo ribos, tarkime, dėl to, kad pats patikėčiau, bent save įtikinčiau, kad, nežiūrint nieko, vis dėlto netapau moralistu.
Kaip atrodo, tiesiog privalau, anksčiau išsakytą pastabą dar praplėsti, papildyti, juolab kad mūsų diskusija užsimezgė dienraščio, kuriam politinė refleksija yra svarbi sudedamoji, erdvėse.
Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikos principų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės? Vargu bau… Kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą pastoviai palaiko ne iki galo apšviestas problemos teorinis reljefas. Taip sakydamas, turiu galvoje tą aplinkybę, jog paraginimas laikytis moralios politikos principų paprastai yra siejamas su daugiau ar mažiau įsisąmonintu (neretai tik intuityviai projektuojamu) atsisakymu pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau išbandytą politikos atskyrimo nuo moralės faktą. Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu.Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skoliną įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinė veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.
Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo įvardijimas Lietuvos politikų žodyne, bent jau deklaracijų lygyje, yra įvardijimas su neigiamu krūviu, turi prastą reputaciją. Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, o būtent etikos teorijoje įsitvirtinusia išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui? I.Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tame tarpe politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas. Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai šiuo atveju neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai motyvuotą moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Taigi, politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės. O šito pasakojimo moralas toks: nėra paprasta laikytis duotų pažadų! Ypač nelengva pildyti tuos pažadus, kurie yra duodami lengva ranka.