Šis straipsnelis yra dedikuotas Martyno Mažvydo viešosios bibliotekos direktorei Aušrinei Žilinskienei, atleidusiai iš darbo Vidmantą Valiušaitį, kaip atrodo bent man, suinteresuotam stebėtojui, už viešą patriotinių pažiūrų demonstravimą ir neįtikėtinai solidų žurnalisto bei mokslininko įdirbį tyrinėjant lietuvių tautos laisvės kovų istoriją.
Visai neseniai vieno skaitytojo komentarų rubrikoje buvau apšauktas sovietiniu mužiku vien dėl to, kad žinomą literatę, atvežusią Stalino saulę į Lietuvą, pavadinau talentinga kekšele. Tačiau, žiūrint tiesai į akis, reikia pastebėti, kad toks dalykų padėties nusakymas nėra kažkoks kito žmogaus ignoravimas, bet greičiau yra savotiškas pripažinimas, statuso įvertinimas, net ypatingo talento nujautimas. Ne kiekviena sugebėtų būti tokia, jeigu net to labai norėtų. Štai Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen neretai mintyse pavadinu žydų kekše (niekados to neišdrįsčiau daryti viešai), o tai reiškia, kad mintyse jai suteikiu ne eilinės moters rangą, rodantį bent jau tai, kad pirmininkė nėra paprastas šuns papas.
Tačiau su dideliu liūdesiu privalau pripažinti ir tai, kad kartais moteris net „netraukia“ iki kekšės, bet lieka įstrigusi Lietuvoje jau apsireiškusio karvizmo fenomeno aprėptyje. Ar klausiate – kas tas karvizmas yra?
Tai nėra nauja vadizmo atmaina ar, tarkime, feminizmo porūšio naujas pogrupis. Kita vertus, čia nesiruošiu apsimesti kokiu nors antifeministu, nebandysiu dėvėti svetimos sau kaukės. Paprasčiausiai konstatuoju faktą, kad ne dažnai, o galbūt net labai retai, bet būna taip, jog moteris ima ir sukarvėja. Tokia štai metamorfozė. Kol kas reiškinį turinio požiūriu nusakykime negatyviai: tai toli gražu nėra tas pat kaip sukurvėjimas, taigi ir kalbėti apie dalykų padėtį galėsime dalykiškai, neužteršiant vaizduotės nešvankiais įsivaizdavimais.
Kaip visi žinome, F. Kafka yra nutapęs drastišką vyro suvabzdėjimo vaizdelį, savo ruožtu moterų išmintis skelbia, jog vyrai (visi!) yra kiaulės, tačiau, kaip atrodo bent man, savo pasekmėmis niekas negali prilygti moters sukarvėjimo stichijai. Nedrįsčiau užsiminėti pseudoklasifikaciją, skirstant moteris į karves ir ne karves, tačiau, kaip atrodo, prasimušanti retkarčiais į paviršių tendencija leidžia apie save žinoti viešai, čia net nereikia žiūrėti pro rakto skylutę. Be to, galima pastebėti, kad vienos tokį kompleksą atsineša su prigimtini, kitos įgyja po likimo išbandymų kaip savotišką nususimo formą.
Nežiūrint to, kad politikos, technologijų, mokslo, galų gale meno, filosofijos pasaulį visų pirma puošia vyrų pavardės, ilgą laiką buvau įsitikinęs, jog geresnioji žmonijos pusė yra moterys. Taigi, nejaugi stojo laikas atsisveikinti su paskutiniąja savo iliuzija? Šiaip ar taip, kai ant svarstyklių užsiropščia karvė, svarstyklių lėkštutė gali pakrypti netikėta kryptimi.
Iš tiesų, esame suvilioti išorinio panašumo, optinės apgaulės arba esame linkę patys save apgaudinėti, kai tebemanome, jog kiekviena moteris privalo turėti kažką nuo tavo motinos širdies arba tapti tavo pirmosios meilės atminties rūšiniu užstatu. Iš kitos pusės žiūrint, kiekviena moteris yra dukra ar mama, kiekvienai yra skirta mylėti ir būti mylimai. Gražiausi žodžiai yra pasakyti apie moteris, bet pasakyta dar labai mažai ir negrabiai. Moteris – dideli paslaptis! Dabar jau žinau, jog moteris išlieka paslaptimi net ir tada, kai jai pačiai jokių paslapčių nebelieka, kai ji tampa rudeninio peizažo dalimi po nuovargio saule. Savo ruožtu nepaprastai atgrasi gali būti net ir jauna, net labai pieninga žmogaus tipo karvė. Taigi, apie ką čia kalbame, kokia visa to simptomatika? Kaip matome, kyla reikalas tiksliau nusakyti fenomeną, su kuriuo esame ne kartą susidūrę, kuris mus trikdo ir verčia nudelbti akis. Jeigu leistume surizikuoti, karviškumą galbūt kažkiek ir vienpusiškai apibrėžčiau kaip radikalų empatijos nebuvimą, nesugebėjimą įsivaizduoti savęs kito vietoje, drauge kaip tobulą sugebėjimą vykdyti politinio tvarto aukštesnių instancijų nurodymus, peržengiant savigarbos ir žmogaus orumo likučius. Taip, mielas skaitytojau, taip, nesugebėjimas būti žmogumi gali būti tobulas, defektas – išplėtotas iki tokio lygio, jog tampa fenomeno skiriamuoju bruožu, savotiška negatyvo emblema.
Ne kartą su džiugesiu buvo pastebėta, jog raktines pozicijas Lietuvos politikos olimpe užima moterys. Yra pagrindas tuo didžiuotis, nes, kaip sakoma, ten, kur valdo moterys, stoja taika ir gerovė. Kita vertus, drauge nelabai aiškiu pagrindu Lietuvoje prasimuša tai, ką galėtume pavadinti karviškumu politikoje ar politikos sukarvėjimu. Ar tai tiesiogiai susiję su buvusiu triummoterato valdymu? Kas žino, kas žino… Tačiau drauge sunku būtų paneigti faktą, kad šios valdžios kadencijos metu nuo aukščiausių instancijų įrūgusio tvarto kvapas prasimušdavo taip dažnai, kaip niekados anksčiau.
Nesakau, kad karvės turi sadistinių polinkių. Karvės nėra sadistės, jos yra tiktai karvės, tačiau karviškumas kaip socialinis fenomenas gali pranokti net liguisčiausias sadizmo formas, kai tvarto gyvulys yra užprogramuojamas persekioti talentingiausius iš tautiečių, Lietuvos istorinės atminties puoselėjimui išskirtinai nusipelniusius žmones. Toliau neplėtosiu minties ta linkme, tačiau nesunku nuspėti, ką turiu galvoje…
Tikrai nenorėjau skaitytojui įpiršti nuomonės, jog karjerą padariusios moterys neva kaip taisyklė sukarvėja. Nieko panašaus, karve gali tapti jokios karjeros nepadariusi moteris. Tačiau ar moteris yra tikrai karvė, tu sužinosi, kai ji taps tavo viršininke.
Dabar, gerb. Autoriau, vilkitės kokį skafandrą, ausų kamštukus įsidėkite, nes netrukus, garsiai šaukdamos, puls lygios teisės, feministės ir dar nežinau kas…
Gražūs ese, tik nesupratau, kaip ir kodėl kai kurios moterys tampa karvėmis ir žydų keksemis? Ar Cmyl Nielsen tokia pati, kaip Vanagaitė?
Kaip atrodo bent man, dar bjauresnė, nes būtent ji pradęjo įgyvendinti Izraelio ambasadorius ir žydų nacistų pageidavimą sunaikinti Genocido tyrimų centrą.
Ačiū. Galimai taip ir yra.