Edvardas Čiuldė. Apie lietuvio laimę

Toje pačioje radijo laidoje, apie kurią kalbėjau praeitą kartą, ta pati Nerija Putinaitė išsako dar ir tokią auksinę mintį, kad esą gali susidaryti įspūdis, jog lietuvių laimė yra kuriama ant tautinių mažumų nelaimių platformos.

Vaje vaje…

Net žagtelėjau iš pradžių, išgirdęs tokį papostringavimą, o po to vos nepaspringau.

Pasisakymo kontekstas aiškiai sako, kad turimos omenyje žydų kančios, jų ašaros ir kaulai, ant kurių Lietuva neva pasistatė didingą laimės rūmą.

Makabriška tai mintis, nieko nepasakysi.

Tačiau galop išaiškėja, kad Lietuva dar jokio laimės rūmo toli gražu nepasistatė, o tarp ypatingai žiauriai enkavėdistų rankomis nukankintų žmonių didžiausią dalį sudaro lietuviai, – tokia štai yra kankinimų ir mirties statistika.

Dar gyvas būdamas Alfonsas Svarinskas vienoje TV laidoje uždavė tokį tarsi ir naivų, tačiau kylantį iš kančios gelmės klausimą – o kam mes trukdėme, augindami Europai bekonus, žaisdami krepšinį, kodėl jie mums pastojo kelią į laimę? Po šių žodžių daug vargo matęs, kalintas ir kankintas, monsinjoras visai nevyriškai apsiašarojo TV studijoje.

(O jeigu kam nors dabar vis tik pasirodys, kad bekonų auginimo paminėjimo prisiminimas pokalbyje apie valstietišką laimę yra bandymas įpiršti vulgarizuotą laimės versija, tokiu atveju anas gali rinktis kiniškų rožių auginimo meną ar dar įmantresnius užsiėmimus ir žaidimus, tačiau svarbiausiai yra tai, kad taip ar kitaip pasirinkdamas žmogus nesijaustų pasirinkęs ne savo noru, įkalintas ar suklaidintas gyvenimo aplinkybių.)

Kaip matome, laimė gali būti labai paprasta ir nepretenzinga, bet nelaimių lavina, užpuolusios bėdos, istorijos kataklizmai, žudymai, karai, trėmimai, tironijos gali sužlugdyti net kukliausius laimės siekiančio žmogaus lūkesčius, ar ne?

Jeigu neklystu, pokalbį apie laimės ekonomiką Lietuvoje pradėjo dar Andrius Kubilius savo premjeravimo metais, įkvėptas, kaip atrodo bent man, to paties patarėjo, kuris taip pat patarė premjerui nestatyti AE. Tačiau siekis nustatyti matematiškai tikslų laimės indeksą leido andai šių eilučių autoriui nepiktai pasišaipyti, pastebint, jog kadaise buvo kalvio Ignoto teisybė, o po to atsirado Kubiliaus laimės receptas.

Liūdnai nusišypsoti taip pat verčia dabar tyrėjų paruoštos metodologinės nuostatos, kurių pritaikymas lėmė išvadą, kad Lietuvos jaunimas yra laimingiausias jaunimas Žemės planetoje, nori nenori, ta proga prisimenat anų laikų ištarą, kad sovietų sąjungos ligoniai yra sveikiausi ligoniai visame pasaulyje.

Žinia, I. Kantas sako, kad laimė yra ne proto, o vaizduotės kuriamas idealas.

Nesupraskite manęs neteisingai, jokiu būdu nenorėčiau čia piktžodžiauti, pripažindamas, kad, iš vienos pusės, toks pranešimas apie gero nusiteikimo vyravimą tarp jaunų žmonių Lietuvoje yra pozityvi žinia visiems šalies geros valios gyventojams, galinti sukelti liguistą pavydą tik Lietuvos neprieteliams (be visa ko kito, antrą vietą Pasaulio jaunimo laimės indekse 2024 m. užėmė Izraelio jaunimas), iš kitos, bijodamas pernelyg anksti apsidžiaugti dėl to, kad vėliau nereikėtų skaudžiai nusivilti.

Kyla įspūdis, kad tai, ką čia tyrėjai vadina laime yra pagal kiekybinius kriterijus nustatomas vartotojiško intensyvumo laipsnis, čia dar suprantamas ir kaip žmogaus egzistencinio nerimo savojo baigtinumo akivaizdoje nuslopinimo koeficientas. Tik taip, t. y. susiedami mums bandomą įpiršti laimės aprašą su vartotojiškumo logika, mes galime daugiau ar mažiau sėkmingai pabandyti atsakyti į klausimą – kokios priežastys lemia tą disproporciją, kad laimingiausio pasaulyje jaunimo šalyje vyresnio amžiaus šalies gyventojai „pagal laimingumą pasaulyje“ užima tik 44 vietą? Gal būtent tai, kad Lietuvos jaunimas yra užklimpęs vartotojiškumo svaigulyje pernelyg ilgai, bręsta lėčiau nei norėtųsi pagal įprasta gyvenimo ritmiką, kai pagirios ir išsiblaivymo akimirka pasiveja stipriai pavėlavusios?

Sociologinėje literatūroje jau buvo atkreiptas dėmesys į tą vartotojų visuomenės paradoksą, kad tai yra vienintelis visuomenės tipas, pažadantis laimę absoliučiai daugumai žmonių čia ir dabar per vartojimo intensyvinimą ir įvairovę, tačiau, iš kitos pusės, ta pati vartotojų visuomenė klesti tik tiek, kiek jai pavyksta išlaikyti savo narių troškimų nepatenkinamumą: iš tiesų didžiausias košmaras vartojimo industrijai ir vartotojų visuomenės rinkai būtų pilnutinis vartotojų pageidavimų patenkinimas, kai pasotinęs visus savo troškimus žmogus tarsi apspangusi musė iškristų iš vis sparčiau besisukančio vartojimo rato, šitaip tapdamas kliuviniu vartotojiškai suprastai pažangai. Tokio tipažo atsiradimas ir jo pasidauginimas, sociologinis išplitimas reikštų aptarto tipo visuomenės katastrofą, prasidėjusį gaisrą vartotojiškame rojuje, kurio neįmanoma užgesinti, tačiau, laimei ar nelaimei, vartotojų visuomenė yra toks sisteminis darinys, kai poreikių ir troškimų patenkinimas sukuria dar didesnius troškimus ar net priklausomybes, kurių neįmanoma iki galo užganėdinti, tokiu būdu užkuriant procesą, kai visi įmanomi ir neįmanomi troškimai yra tenkinami pramaišiui su kartėliu dėl pilnutinio nepatenkinamumo.

Brandus žmogus žino, kad būtinu dalyku laikant elementarių poreikių tenkinimą, vartotojiškas persisotinimas, peržengiant būtinumo ribą, neatneša laimės, o tik padaugina nusivylimus, depresiją, neadekvatumo išgyvenimus, tačiau svarbu, kad ir jaunimas tai sužinotų dar nepasenęs.

Kita vertus, jeigu norime šį laimės klausimą pasiaiškinti adekvačiau ir nuodugniau nei leidžia vartotojiškumo logika, mums nelieka nieko kito kaip iš naujo atsiversti Aristotelio studiją „Nikomacho etika“. Su Aristotelio vardu siejama etikos doktrina ir yra vadinama eudemonistine etika (gr. žodis „eudaimonia“ į lietuvių kalba apytikriai yra išverčiamas žodžiu „laimė“).

Jeigu leidžiate daugiapakopį Aristotelio svarstymą šia tema sutraukti į vieną sakinį, apibendrintai galima konstatuoti tai, kad Aristotelis žmogaus laimę supranta kaip prigimtinio potencialo, ogi profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų realizavimą, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimą, kai apie tokį laimingą atvejį sakoma – „sėdi savo rogėse“.

Štai ir priartėjo momentas, kai jau būtų pats laikas prisipažinti, kad visa, ką dabar parašiau, yra tik įžanga į tai, ką dar ruošiuosi papasakoti. Įžanga, žinoma, užsitęsė, tačiau toliau noriu atkreipti dėmesį būtent į tas Aristotelio „Nikomacho etikoje“ dėstomas mintis, kurios didžiojo filosofo palikimo tyrinėtojų yra forsuotai nutylimos kaip (tikriausiai taip manoma) nederančios prie racionalaus mąstytojo ir logikos kūrėjo vardo, nors tos „keistosios mintys“ čia greičiausiai ir atsiranda dėl perdėto, jeigu galima taip pasakyti, loginio nuoseklumo, nenukrypstamai žygiuojant logizavimo keliu, o be išplėstinės įžangos, leidžiančios palūkuriuoti, neperskubėti, to nėra kaip apreikšti.

Kaip seka iš Aristotelio samprotavimų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko galiausiai realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimties kodą. Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją. Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Dar daugiau, – savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Toks filosofo įtūpstas yra vaizduotę gluminantis ir trikdantis dalykas, juolab kad posūkis į mirusio žmogaus laimės aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.

Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaką mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip užvestos loginės mašinos kuriamą anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš pats šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą visiškai ne juokais, o kaskart nupurtomas nesmagumo drugio, prisimenu, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą.

Kitas dar galimai pasakys, kad, tarkime, Kaziui Škirpai dabar nei šalta nei šilta nuo to, kad buvo išniekinta jo atminimo lenta. Tačiau klausimą pakreipkime taip – ar turi teisę būti laimingais tie, kurie priėmė tokį nutarimą ir įvykdė šią vandalizmo akciją?

I. Kantas taip ir sako, kad svarbiausias klausimas diskusijose apie laimę yra toks – ar esame verti būti laimingais?

Ar turi teisę ir yra verti būti laimingais melo žmonės, baisiai dergiantys savo tautą, įrodinėjantys, kad neva lietuviai sukėlė pasaulinį Holokaustą, išmokė vokiečius žudyti žydus ir pan.? Kraupiausia yra tai, kad savo tautą jie šmeižia, kaip atrodo bent man, net ne būtinai dėl trupinio aukso ar gardaus valgio šaukšto, o neretai norėdami be eilės parduoti savo sielą velniui už nieką, kas mūsų postmodernistiniais laikais kartais yra laikoma didele privilegija…