2024-11-24, Sekmadienis

Edvardas Čiuldė. Apie niekam nereikalingų pažymų rašymo meną

Iš dalies būtų galima sutikti su Desovietizacijos komisijos sprendimu naikinti kai kurių gatvių pavadinimus Salomėjos Nėries vardu, bet čia kilo naujas skandalas dėl Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paruoštų pažymų šiai komisijai apie kontraversišką poetę, kai štai dr. Valdemaro Klumbio sukurptas tam reikalui analitinis vertinimas buvo nuslėptas ar netyčia kažkur pasimetė, uždegant ta proga žalią šviesą iš esmės labai negrabiam žurnalistės Daivos Vilkelytės paskviliui apie poetę, kurį pavadinti pažyma nekyla ranka (tiksliau – nevirsta liežuvis).

Kilus triukšmeliui dėl tokio pasirinkimo, LGGRTC direktoriaus vyresnysis padėjėjas ir Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas pateikė stulbinantį paaiškinimą: „Mums daugeliu atvejų visai nereikalingos tos pažymos. Komisijoje dirba profesionalai, akademinės bendruomenės nariai, kurie daugeliu atvejų patys sugeba dirbti su informacija. Tačiau istorinės, archyvinės pažymos, biografijos aprašymai yra orientuoti daugiau į visuomenę, skirti paaiškinti, kodėl priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kad mes ne patys tai sugalvojome, o pasitelkėme nepriklausomus ekspertus, tyrėjus. Daugeliu atvejų mums nereikia papildomos medžiagos sprendimui priimti. <…> Reikalinga kažką pateikti visuomenei, kad ji matytų“.

Tačiau vertinant pateiktas pažymas iš to taško, kurį nurodo gerbiamas V. Karčiauskas, kaip skirtas visuomenei nuraminti, jeigu ne – neduokDie! – akims apdumti, labiausiai sunerimti verčia ta aplinkybė, kad į visuomenę tokie patarėjai, regis, žvelgia kaip rinktinę kvailių minią, kurią mentališkai apvaisinti ir nukreipti reikiama kryptimi užtenka net proletkulto stilistika sukurptos žurnalistinės rašliavos. Dėl Desovietizacijos komisijos ketinimų kažką keisti S. Nėries vardo memoralinio įprasminimo politikoje galima diskutuoti, ieškant labiau subalansuotų sprendimų, tačiau nekyla jokių abejonių, kad žurnalistės D. Vilkelytės paskvilis greičiau kompromituoja nei leidžia pateisinti tokius ketinimus, be to, kam dar buvo neaišku iš anksto, kad toks supaprastinimas neabejotinai iššauks nepasitenkinimą tarp humanitarijos sferos autoritetų, jautriai reaguojančių net į mažiausias ar tik tariamas švonderizmo pasireiškimo užuomazgas?

Kad ir kokios buvo mūsų išankstinės nuomonės, dabar tai jau atrodo kaip susipriešinimas istorinės atminties plotmėje tarp atsilikėlių lygos ir gerą vardą turinčių profesorių, tokių kaip legendinė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Iš kitos pusės žiūrint, tikriausiai nebuvo jokio reikalo užsipulti V. Karčiausko, kuris apie pažymų nereikalingumą tiesai nustatyti ir jų propagandinę funkciją prasiplepėjo daugiau nei reikėtų viešuose pasisakymuose, tačiau išvešėjęs naivumas ir nuoširdumas nėra jokia yda, ar ne? Kita vertus, tas pats V. Karčiauskas tvirtina, kad D. Vilkelytės pažyma yra nepalyginamai vertingesnė už V. Klumbio deklaruotą, bet kažkur užsimetusį požiūrį į problemą, nes pirmoji pateikė 22 psl. tekstą, apsunkusį nuo nuorodų, o antrojo nuomonės išsakymas sutilpo į 2 ar 3 psl. Ar tai reiškia, kad D. Vilkelytės pažyma yra geresnė už V. Karčiausko vardu pasirašytą pažymą 10 kartų (pagal puslapių skaičių), ar dar ir daugiau kartų (pagal nuorodų skaičių)? Tačiau, kaip atrodo, čia ir yra tas atvejis, kai kiekybė netampa kokybe.

Kas be ko, niekam Lietuvoje nėra jokia paslaptis tai, kad S. Nėris kolaboravo su sovietiniu režimu.

V. Klumbio pateikta išvada, kad S. Nėris atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją, okupuojant Lietuvą, kaip atrodo bent man, toli gražu nėra galutinis tiesos žodis, tačiau tai yra analitinio apibendrinimo pagrindu kurpiama išvada, kuri kažkokiu paslaptingu būdu kviečia toliau diskutuoti, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, diskutabili išvada.

Savo ruožtu D. Vikelytės pateiktoje pažymoje nėra net mažiausio analitinio nusiteikimo pėdsakų, esmės požiūriu apsiribojant tik tų blogų, gėdingų poetės eilėraščių pikdžiugišku deklamavimu, mums nesunkiai įsivaizduojant, kad, tarkime, profesorė V. Daujotytė-Pakerienė ar kiti literatūrologai paprastai pateikia ne tokį tendencingą, bet labiau niuansuotą požiūrį į minėtos poetės kūrybinį palikimą, taigi pažymos autorė literatūrologinės kompetencijos varžybas stipriai pralaimi ir yra pasmerkta greičiau apsijuokti nei galėtų kažką įtikinti šioje sferoje.

Tačiau juokingiausiai yra tai, kad šių eilučių autorius nėra S. Nėries poetikos principų ir pasirinktos stilistikos gerbėjas, greičiau – atvirkščiai, net nekalbant apie poetės gyvenimo aplinkybes ir katastrofiškus politinius pasirinkimus. Todėl čia bandžiau išsakyti nereikalingų pažymų nereikalingą įvertinimą greičiausiai tik dėl to, kad labai nerimauju, jog į istorinės atmintie sferą neįsimestų kitomis spalvomis perdažytas, bet iš esmės tas pats proletkulto užkratas, kita vertus net man, storžieviui ir cinikui, daro įspūdį tai, kad kai kurie poetės eilėraščiai yra tapę lietuvių liaudies dainomis, o į tautos nuomones taip pat bent retkarčiais reikėtų atsižvelgti.

Tai mums ne pirmas atvejis, kai kas nors yra nepatenkintas mūsų teikiamomis pažymomis, – sako LGGRTC direktorius Arūnas Bubnys, tikriausiai turėdamas galvoje anksčiau Centro teiktą pažymą apie Jono Noreikos dalyvavimą antinaciniame pasipriešinime, sulaukusią J. Noreikos juodintojų nepritarimo. Tačiau, kaip atrodo bent man, šie atvejai nėra vienarūšiai, o greičiau atvirkščiai proporcingi vienas kitam, vertintini pagal skirtingus principus.

I. Kantas žmogaus bukumą apibrėžia kaip nesugebėjimą atpažinti atvejo priklausomybės jį apibrėžiančiam principui, tačiau, Dievas mato, tokio apibrėžimo tikrai negalime pritaikyti minėto centro darbuotojams, nuoširdžiai triūsiantiems istorinės atminties puoselėjimo baruose…

1 KOMENTARAS

  1. Iš šiandieninių Salomėjos niekintojų, atėjus laikui, bus lygiai taip pat išsityčiota už ŠIŲ laikų „pažangios” svetimos Saulės nešėjų (tokių, kaip T. Venclova ir kt.) dievinimą.
    Kuo daugiau nuo jų šiandien Salomėjai ir kt. teks, tuo daugiau to paties ateityje jau JŲ vardams už kolaboravimą teks (jų pačių anūkams girdint!). O Kremlius ir šiandien, ir tada trins rankas iš džiaugsmo: kam jam dirbti, jei litovcai ir patys, Kremliaus naudai, uoliai vieni kitus apdergia, savo šviesulius entuziastingai su purvais sumaišo ir sutrypia.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Karas Ukrainoje. Tūkstantis ketvirtoji (lapkričio 23) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Kursko kryptis. Kontaktinėje linijoje be pakitimų. Agresoriaus „gynybos“ ministras a. belousov inspektavo pajėgas Kursko kryptyje. Neatmestina, kad...

Blogos naujienos Briuselio elitui: Europos gyventojai ketina reikalauti to, ką Trumpas teikia amerikiečiams

Joe Groganas Visoje Europoje bręsta šokas dėl Donaldo Trumpo perrinkimo ir jo administracijos realybės. Skirtingai nei 2016-aisiais, kai Trumpo...

Lietuviai nesidžiaugia migrantais, išimtis – ukrainiečiai

Pablogėjus lietuvių požiūriui į migrantus, palankiausiai vertinami ukrainiečiai, rodo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) užsakymu atlikta...

Kun. Algirdas Toliatas: kviečiu palaikyti maldoje gydytoją Aleksandrą Alekseičiką

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas Toliatas paragino melstis už atleistą gydytoją Aleksandrą Alekseičiką. Skelbiame...