Edvardas Čiuldė. Apie pastangas susigrąžinti autentišką grožio sampratą

Kai šiandien vis dažniau etaloniniu meninės vaizduotės pavyzdžiu yra nurodomi kvailokų instaliacijų griozdai, o kokia nors puošeiva tvirtina, kad madų guru J. Statkevičiaus pasiūlyti rūbų modeliai yra dangiško grožio įsikūnijimas, užgimsta paskata iš naujo grįžti prie grožio sampratos aptarimo. Tai estetikos problemas, ar ne?

Kaip žinome, graikiškos kilmės senas žodis „estetika“, ilgą laiką tarnavęs įvardijant juslinio pažinimo teoriją, dabartinėje diskursų inventorizacijoje yra tapęs disciplinos, apibrėžiamos kaip filosofinė grožio teorija, pavadinimu. Iš tiesų, tokia estetikos apibrėžtis įsivyrauja moderniaisiais laikais, grožio patirčiai laipsniškai įgyjant autonominio įvykio pobūdį. Nesunku pastebėti, jog modernybės šaltiniu tampant matematinei gamtotyrai, įsitvirtinant kiekybinei tikrovės sampratai („tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti“), grožis pradeda atsilikti nuo tikrovės idėjos kaip didinga iliuzija, kuriai įvaldyti užgimsta autonomiška filosofijos disciplina, pasišventusi iliuzijos aptarimui (sic!). Kita vertus, yra pagrindas teigti, jog tokia negatyvi grožio atskirties nuo būties intuicijos patirtis, vedanti į grožio sampratos galutinį nususinimą, labiau išreiškia laikmečio tendencijas nei pačių dalykų padėtį, nors šįkart iš esmės paliksime už skliaustelių klausimą – ar susidūrimas su grožiu yra subjektyvi ar objektyvi patirtis?

Siekiant įveikti į problemų nususinimą vedantį estetikos uždarumą ar autonomiją ir dedant pastangas atgauti grožio patirties aptarimo būtiškųjų versmių kontekste perspektyvas, tokio uždavinio įgyvendinimui, kaip išaiškėja, labai svarbiu atsparos tašku tampa lietuvių kalbos etimologiniai resursai, jeigu nepasakyti, lobiai. Iš tiesų, lietuvių kalba pateikia neįtikėtinai savitą, intriguojančią ir drauge labai perspektyvią grožio temos konceptualizavimui sampratą, išreikštą lietuviško žodžio „grožis“ etimologiniame kode, kurį čia ir pabandysime išlukštenti, etimologiškai užduotą mįslę – įminti. Kita vertus, ne mažiau svarbu yra pasiaiškinti tas tikrai intriguojančias temos svarstymo aplinkybes, kad lietuviško žodžio „menas“ etimologija veda Platono filosofijos linkme, rasdama čia pateisinimą ir savotišką užbaigtumą.

Gražus= grąžus

Lietuvių kalba teikia akivaizdžią nuorodą, kad gražus yra grąžus. Toks įvardijimas nėra grynoji A=A tipo tautologija kaip, tarkime, teiginiai Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Iš tiesų, čia pateikiame kvazitautologijos pavyzdį, kai paaiškinimo reikalaujantis žodis yra aiškinamas per kitą žodį, turintį nosinę šaknyje, tokiu būdu randant aiškinamo žodžio reikšmės ir etimologinės kilmės turiningo paaiškinimo perspektyvą. Dar kartą kviečiame nepražiopsoti, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t. y. atgręžia, prikausto mūsų dėmesį (subjektyvus momentas) savo savaiminiu vertingumu (objektyvus momentas), tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis (objektyvus lygiai kaip ir subjektyvus momentas). Taip žmogus be visa ko kito atsigręžia į pranokstantį žmogišką baigtinę patirtį būties didingumo įvykį. Todėl lietuvių kalbos žodis „grožis“ leidžia išvengti to sudvejinimo, kurio laikosi klasikinė estetika šalia grožio įvesdama didingumo kategoriją kaip būtiną papildymą, nes kitose Europos kalbose žodis „grožis“, regis, dažniausiai yra suprantamas kaip patogus dailumas.

Lietuvių kalbos žodis „grožis“ savaime talpina nurodą į atgręžiančią dėmesį, pribloškiančią, kartais šiurpinančią didingumo patirtį kaip savo paties prasminį sandą. Dar kitaip tariant, lietuviško žodžio „grožis“ etimologija neįpareigoja iškelti didingumo patirties už savaime didingos atsigręžiančio ir drauge nusigręžiančio daikto patirties. Grožis ir didingumas čia yra tik to paties būties nuotykio skirtingi įvardijimai, nors tai nereiškia, jog kalbame dabar apie papildančias viena kitą lygiavertes paraleles ar lygiagrečius įvardijimus. Prioritetinis įvardijimas pagal etimologines nuorodas lietuvių kalboje, kaip atrodo, yra žodis „grožis“, o žodis „didingumas“ savo reikšme čia tarsi iš anksto yra „įmontuotas“ pilnavertėje žodžio „grožis‘ reikšmės atodangoje, išsivynioja lietuviško žodžio „grožis“ etimologizacijos perspektyvoje drauge su kitomis nuorodomis.

Grožis esmiškai skiriasi nuo patogaus dailumo. Galbūt galima pasakyti net taip, jog gražus (būtent grąžus) daiktas pats atsigręžia į mus savo pilnatvės taške ir vėl nusigręžia nutolimo traukoje. Priešingai gražumui (grąžumui), nudailinimas ir nudailėjimas yra rezultatų įtvirtinimo arba pasikartojančių procesų įsitvirtinimo kokybė.

Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, jog frazeologizmas „turiu dailaus laiko“ reiškia: daug laiko. Tai reiškia: turiu daug patogaus laiko, kai niekas manęs ypatingai niekur neskubina. Gretindami galime pastebėti, jog grožio (grąžumo) patirtis yra savotiškas iššūkis laiko tolydumui, kai nedalomame laiko momente išryškėja atsigręžimo/ nusigręžimo ritmika.

Nebus pernelyg patetiška pasakyti, kad taip suprantama grožio patirtis yra pastūmėta į būties pusę arba, dar tiksliau tariant, pačiam pasauliui persistūmus į kitą pusę, išlieka toje pačioje būties tiesos apmąstymo perspektyvoje, nes kaip tik grožio patirties atveju išryškėja maksimaliai įmanomas kontrastas utilitariškai prakiurusio žvilgsnio tironijai ir atšiaurus abejingumas bet kokiam suinteresuotumui, vedančiam į išdailinimą.

 Menantis menas

Tačiau ženkime kitą žingsnį, keldami tokį klausimą – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa? Kita vertus, ar išvis yra teisėta kaip nors kalbėti apie meno kūrinio tiesą, jeigu moderniųjų laikų estetika grožį jau yra linkusi traktuoti kaip tai, kas atlieka nuo tiesos? I. Kantas, atradęs grožio patirties galimybę padalintų sielos sugebėjimų sferoje, iš dalies prisideda prie tokios tendencijos įtvirtinimo, nors, iš kitos pusės, grožio kaip tarpinės grandies tarp tiesos ir gėrio apibrėžimas I. Kanto filosofijoje palieka šiokią tokią landą sąsajų paieškai.

Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių nuvertėja grožio reikšmė būties idėjos artikuliacijai, kyla pagunda dar labiau garsiai išsakyti savo pretenzijas meno kūrinio atžvilgiu, ypač dėl meno tariamo prasilenkimo su tiesa ir esminio neadekvatumo tikrovei. Kita vertus, ne tik moderniųjų laikų matematinė gamtotyra, stumianti grožį apibrėžti kaip iliuziją, kaip sielos sapną gali pasėti abejones dėl meno misijos, ne mažiau intriguojantis diskusijų dėl meno likimo dalyvis nuo seno yra platonizmas apskritai, nuvertinantis juslinę patirtį, įtaigojantis meno kūrinį apibrėžti kaip į jusliškumą panirusios sielos sapną sapne, t. y antrojo laipsnio sapną, – neatsitiktinai gi pats Platonas buvo įsitikinęs, jog poetus reikia išvyti iš tobulos valstybės. Tačiau įdomiausia tai, kad, regis, yra rimtas pagrindas teigti, jog kaip tik to paties Platono filosofinis palikimas leidžia labiausiai turiningu būdu apmąstyti meno kūrinio tiesos klausimą, ypač tada, jeigu drauge išdrįsime tokį klausimą toliau susieti su lietuvių kalbos dovanojamais etimologiniais lobiais. Išties, kaip pamatysime, lietuvių kalbos sugebėjimas antrinti Platono pozicijoms yra pribloškiantis dalykas.

Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą. Tačiau tokia spiritualistinė grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritualistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.

Tarkime (toliau bus keliama nekorektiška hipotezė), grožio patirties spiritualizacija platonizme (priskirkime čia ir Sokratą) neatskiriamai yra susijusi su čia išplėtota labai griežta, nedviprasmiška to meto visuomenėje paplitusio homoseksualizmo kritika, – platonizmas yra pirmasis istorijoje labai aiškiai užsiangažavęs homoseksualumo praktikos kritikas. Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalus homoseksualizmo kritikai. Dar didesnis redukcionistas nei šiš eilučių autorius, galimas daiktas, ryžtųsi įrodinėti, jog platonizmo atsiradimas apskritai yra apspręstas tokios kritikos poreikio.

Be to, neatsitiktinai straipsnio pradžioje buvo užsiminta apie žodžio „estetika“ kilmę. Šio žodžio reikšmės bei prasmės transformacijos ar mutacija neužginčija kilmės pagrindo. Grožis yra galimas tik kaip juslinės patirties atvejis. Posakis „tas žmogus yra gražus savo vidumi“ yra teisingas ir vartotinas, tačiau privalu neužmiršti, jog žodis „gražus“ čia nurodo į prasmės perkėlimą, yra metafora.

Žinia, Platonas daug radikaliau nei Sokratas įtvirtino esmės prioritetą jusliškai patiriamo reiškinio atžvilgiu. Kita vertus, toks supriešinimas įpareigoja pasiaiškinti – kokiu būdu galima „pataikyti“ į esmę, į daikto nenykstantį eidosą (idėją), koks liftas leidžia peršokti prarają tarp jusliškai patiriamo reiškinio ir mąstomos esmės platoniškosios įžvalgos horizonte? Įvertinkime tai, jog mąstymo ir juslinės patirties kaip ontologiškai skirtingo rango sugebėjimų paprasčiausias gretinimas pats savaime dar negarantuoja sprendimo platoniško tipo konceptualizacijos erdvėse.

Tačiau galop vis dėlto išaiškėja, jog nugrimzdusią į jusliškumą ir dėl to praradusią „taikiklį“ sielą ne vieną kartą, – neįtikėtina, – gelbsti tas pats jusliškumas, laiminguoju atveju įgyjantis ypatingą grožio patirties konfigūraciją.

Sielos nuopuolis, apie kurį filosofas kalba sielos praegzistencijos teorijoje kaip apie nukritimą iš aukštybių į žemumas, gali būti suprastas labai paprastai, t. y. kaip išsiblaškymas erdvėje ar išsibarstymas laike, apskritai nesurinktumo nuopuolis, tačiau, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Savo ruožtu lietuviu kalba tokią atminties aktualizacijos užduotį, kuri įgalina susieti grožio idėją su esmės, būties ir tiesos raiška siūlo pavadinti menu.

Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia nurodomi net tokie sakymo antrąja reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). Pavyzdžiai iš Armoniškių (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis, Varanavo r.). – www. lkz lt.

Pakartotinas sugrįžimas prie Platono nėra tik paprasčiausia užgaida, žinant nesmagią situaciją, kad moderniųjų laikų estetika yra tapusi negyvybinga disciplina būtent dėl to, jog ji atskyrė grožio patirtį nuo būtiškųjų esmės versmių. Kita vertus, kartais kyla eretiška mintis, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgoms nei senoji graikų kalba.

Truputėlį kitu rakursu platoniškoji grožio samprata ir galimybė nusakyti meno pretenzijų prasmingumą atsiskleidžia garsiajame Platono filosofijos pasaže, kai filosofas kalba apie skirtingus šviesos tipus ir pamini Saulę bei Gėrį, kaip gretinamų, bet skirtingų šviesos tipų šaltinius (Platonas. Valstybė. 1981, p. 238–239). Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, kalbama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu (jeigu tai traktuotume kaip sąmonės apšviestumo idėją, būtų galima pastebėti, jog tokia idėja modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, Apšvietos amžiaus metaforikoje, kita vertus, M. Heideggerio kūryboje prošvaistės prasmėvaizdis nurodo į pačios tikrovės sandarą), o toks šviesos tipų sugretinimas savo ruožtu leidžia pabandyti meno tiesos klausimą apibrėžti per fotografijos ir meno kūrinio kaip skirtingų tikrovės atvaizdavimo būdų sugretinimą.

Galbūt kam nors iškils klausimas – ar toks fotografijos ir meno gretinimas nėra tik pigus temos „sustumdymas“ išgalvotu pagrindu, nes apeliuojama į antikos autorių, kalbant būtent apie reikalus, kurie šios istorinės epochos kultūrai nėra žinomi aktualios realizacijos pavyzdžiais? Vis tik pasiteisindamas pasakysiu, jog šitoks, galbūt iš dalies dirbtinai suorganizuotas kontekstas, regis, leidžia gerai žinomam ir daug kartų komentuotam pasažui įgyti papildomas galimybes ir išryškina naujas sąlygas.

Platono žodžius apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō – rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Žinome ir tai, jog trūkstant natūralios šviesos fotoaparatas išnaudoja savo autonominį šviesos šaltinį, t. y. vienokią ar kitokią fotoblykstę. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis / nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokštikalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Kalbant apie meną visados patogu grįžti prie fotografijos įvykio kaip prie negatyvaus reljefo pavyzdžio. Paprastai sakoma, jog fotografija tarnauja atminčiai, pastebint, kad šeimos albumas arba laikraštinė fotokronika siekia sustabdyti momentinius įvykius; panašiai kaip, tarkime, muziejininkystė, kaupianti ir eksponuojanti prabėgusių laikų reliktus, fotokronika saugo prarasto laiko atvaizdus. Tačiau atmintis vis tik nėra įprasta saugykla ar talpykla jau vien todėl, jog atmintis neturi erdvinės konfigūracijos, o be to yra padalyta laike. Todėl iš atminties neįmanoma kažką paprasčiausiai ištraukti, o, regis, labiau yra taip, jog tik atsiminimo metu pati atmintis kiekvieną kartą iš naujo užgimsta, tarpsta ir kaip tokia yra atsinaujinantis kūrybiškumas. Be visa ko kito, atminties kreatyvinį pobūdį rodo tai, jog mes turime galimybę užmiršti.

Dar kitaip tariant, atmintis visados reiškiasi tik kaip procesas, t. y. tik tapsmo metu tampa menanti atmintis, tampa menu, o, iš kitos pusės, galima pasakyti taip, jog menas yra nepadalinta laike arba surinkta atmintis.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. „Gėris, – rašo Platonas, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją“. Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą (Platonas, 1981, p. 240), yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidosų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjama mąstysena tampa būties mąstysena.

Drąsiai galime teigti, kad Platonas Gėrio kaip beprielaidinio visa ko prado teorijoje pirmą kartą Vakarų mąstysenoje išsako transcendencijos nuojautą. Kadangi čia tokia nuojauta išsakoma labai išsamiai, išplėtotu pavidalu, kyla pagunda teigti, jog Platonas nusako transcendenciją. Tačiau daugiau nei teisėtas yra klausima – ar transcendencija gali būti nusakoma kokiu nors būdu? Apofatinė teologija yra puiki tokio neišsakomumo iliustracija, tačiau vien dėl to ji yra maksimaliai neturininga disciplina.

Kaip akivaizdu, Platonas pateikė teologinį transcendencijos nuojautos aprašą, forsavo Dievo kaip visiškai Kito, kaip principinio bevardiškumo idėją. Aišku, jog Platono forsuojama transcendencijos įžvalga nėra tapati biblijinei Dievo sampratai, tačiau Platono pastabos ne kartą, taip pat žinomas faktas, pasitarnavo vėlesniems laikams, kai buvo siekiama atnaujinti teologinę transcendencijos nuojautą. Nedidelė paslaptis, jog Aristotelio metafizika neišsaugo tokios nuojautos įtampos.

Platono požiūriu viskas šiame pasaulyje yra tik atvaizdas arba atvaizdo atvaizdas. Išskyrus transcendenciją! Transcendencija – bevaizdė! Taigi kaip tik Platono filosofijos kontekstai leidžia aktualizuoti transcendencijos ir meno santykio klausimą, prisimenant, jog menas, pagal dažniausiai tiražuojamą apibrėžtį, yra kūrybinis tikrovės atvaizdavimas.

Siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė, vadinama stabmeldyste. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Tačiau kodėl mes tada taip skrupulingai puošiame savo bažnyčias, o mišių metu sielą skandiname vargonų muzikoje? Banalus, bet teisingas atsakymas yra toks – grožis artina žmogų prie transcendencijos, tačiau tokiame priartėjime svarbu suturėti vaizduotę, neleisti jai užskubėti. Vaizduotė gi iš principo yra neadekvati transcendencijai ir bandymai čia kažką įvaizdinti iš anksto yra pasmerkti pralaimėjimui. Tačiau menas būtent tokiu savo neadekvatumu kaip tik ir paliudija transcendenciją.

Drauge čia leisiu sau pastebėti, užbėgdamas už akių galimai klaidingai interpretacijai, jog straipsnyje kalbama ne apie kokį atskirą meno tipą ar porūšį, bet apie meną apskritai; blogai būtų suprastos šio straipsnelio intencijos, jeigu kažkas čia įžvelgtų bandymą priešpastatyti, pavyzdžiui, sakralinį meną pasaulietiniam menui. Gi, vadinamasis sakralinis menas gali būti tik liturgijos dalis be didesnių estetinių pretenzijų, o pasaulietiniu vadinamas menas gali tapti labiausiai autentišku transcendencijos liudytoju. Kita vertus, temos plėtotei svarbiu Platonas tampa ne todėl, jog interpretacijos autorius neva simpatizuoja idealizmui kaip pasaulėžiūrinei pozicijai, atmesdamas kitokio pobūdžio tikrovės intuicijas ir pasirinkimus. Realizmas mene taip yra estetinė programa, reikalaujant sutirštinimo ir išretinimo kontrastų neva veidrodiniame tikrovės atvaizdavime. Čia bandome atsiriboti tik nuo to atskiro atvejo, kai menas neprasilaužia pro kasdienybės luobą ir neužgriebia esmės perspektyvų, nebenuskaidrina žmogaus sąmonės. Tačiau kažin ar toks nepavykusio meno faktas gali būti vadinamas menu tiktąja to žodžio prasme. Fotografinis tikrovės atvaizdavimas yra vienas dalykas, o menas – kitas. Fotografija neturi simbolio gelmės, kai tuo metu net ir realistinio nusiteikimo vaizduojamasis menas yra paveikus įkūnytų simbolių sukuriama įtampa išsakyti neišsakomybę arba, kitaip tariant, dėl tokių pretenzijų. atvaizduojamas paveiksle objektas tampa simboliu, t. y. nuoroda į gilesnius tikrovės sluoksnius.

Keletą žodžių atskirai, plėtojant šią temą, reikia tarti apie muziką, kuri neturi įvaizdinimo intencijos, nors pati gali būti įvaizdinama klausytojo vidujybės kriauklėje. Kita vertus, galima kelti klausimą – at toks muzikos įvaizdinimas, susidrumstus vaizduotei, nenaikina muzikos esmės? Kitas klausimas – ar pats muzikos galimybės faktas nerodo, jog žmogaus klausa retkarčiais gali tapti labiau pralaidi nei regėjimas? Šiaip ar taip, kaip sakyta, muzika pati savaime neapsunkina savo raiškos atvaizdo našta.

Galbūt iš tiesų muziką galima vadinti labiausiai „transcendentiniu“ menu, prisimenant ištarmę apie tai, jog Dievas Mozei Liepsnojančiame Krūme apsireiškė ne vaizdu, bet balsu, ištardamas, Esu, kuris Esu. Nesunku pastebėti, jog ši ontoteologinių implikacijų ištara drauge skamba kaip muzikinė frazė. Vaizdinio laukimo požiūriu Liepsnojantis Krūmas yra tuščias ekranas, kurio tuštumą čia dabar pažymime didžiųjų raidžių kombinacija, tačiau užpildantis, skelbiantis atminties atnaujinimą yra garsas, vokalinė balsinė artikuliacija. Žinoma, tai visiškai nereikia, jog Dievo būtis yra muzikinės prigimties (šį nekorektišką iš esmės teiginį leidžiu čia prasprūsti tik dėl to, kad atkreipčiau dėmesį, jog muzika nesunaikina transcendencijos).

Klasikinė muzika kartais pavadinama dangiškuoju menu, nes kylant krištoliniais muzikos laiptais iš tiesų galima pavojingai priartėti prie transcendencijos skaidrumo paslapties, tačiau principinė, užtvenkianti mūsų sielą riba išlieka, nepradingsta muzikos garsuose. Toks muzikinis priartėjimas, liudijantis neišsakomybę, yra pilnutinė (neįtikėtinai saldi, bet ir be galo karti) žmogaus palaima.