I
Andai viename interviu Arvydas Šliogeris yra prisipažinęs (?): nesimaivydamas sakau, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Filosofijos legendą pažinojusiems žmonėms toks anojo saviidentifikscijos aktas nėra jokia naujiena, čia galbūt atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofinės savimonės pulsaciją žodžiai, t. y. kaip sakau kažką apie save – „nesimaivydamas“ ir koks pagaliau esu valstietis – „pasiklydęs“.
Kai prieš eilę metų kur nors išgirsdavau apie tokias A.Šliogerio paraiškas pamatyti pasaulį nesudrumstomis valstiečio akimis, apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs, kad nenugirs už kampo paties A.Šliogerio įmantri, girdinti net tylą ausis (prisimenant jo studija „Transcendencija ir tyla“), sakydavau: mūsų filosofas pasikėlė į neapsakomą puikybę, bando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, taigi bando įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.
Dabar neprisimenu, ar M. Heideggeris kur nors yra panašiai prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinė filosofijos įžymybė taip ar kitaip sugestijuoja išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantis, t. y. naujas mentaliteto vagas išvarantis filosofas ar galiausiai poetas niekados nežino nieko daugiau apie būtį nei valstietis, kuris girdi kaip krebžda dygstantis žemėje rugio grūdas.
Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu pirmiausiai yra atviras ar užšifruotas savigyros aktas, ar ne?
Iš tiesų jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, tiek to, A.Šliogerį, mielas žmogau, pasiimk tą garbę! Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu, taigi tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės dirbimo tradicijos. Kita vertus, ar iš tiesų turtinga įdomiomis figūromis A. Šliogerio filosofija (M.Heideggerį šįkart palikime už skliaustelių) yra valstietiškos dalykine to žodžio reikšme pasaulėjautos manifestacija, ką apie tai mano patys valstiečiai, – nepraleisiu progos čia to paklausti.
Labai trumpai tariant, suvedant niuansuotus filosofo pamąstymu į tam tikras formules, galima būti teigti, jog lietuvių filosofas priešpriešina filosofijos tradicijos „mąstau“ perspektyvai su išgalvotais, racionaliai sukonstruotais fantomais, minties robotais „matau“ orientaciją į gyvus, jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pritrenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Tokį perspektyvos permainymą filosofijoje A.Šliogeris pavadina filotopijos užgimimu arba valstietiškos regėsenos manifestacija, savotišku valstiečio likimo įcentrinimu.
Filotopas – tai mylintis vietą (topą), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį žmogus. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – kaip valstietis pasitiks nesužmogintos laukinės gamtos antplūdį, grasinantį užgožti jo rūpesčiu, kantriu darbu išpuoselėtą, kultivuojamą kosmosą, įdirbamą lauką? Be abejo, dažniausiai kaip piktžolę, kurią greitai norės pašalinti, taigi net gamtos savaiminis grožis, – piktžolė gali būti apsipylusi nuostabiausiai žiedais, – čia nelaikomas jau tokia didele vertybe kaip to galėtų tikėtis nesuinteresuotas estetas.
Todėl, jeigu man būtų leista spręsti, A.Šliogerio filosofijos manifestacijų pasaulėjautiniu atsparos tašku pavadinčiau klajojančio po apylinkes gyvulių augintojo arba, dar arčiau tiesos, medžiotojo pasiją. Taigi, gal ir neatsitiktinai garsiausias lietuvių filosofas antrojoje savo gyvenimo pusėje išgarsėjo dar ir kaip pabandęs nušauti visus pasiklydusius ryto ūkanose saulėlydžius fotografas.
II
Ar toks valstiečio prisirišimas prie žemės, nepariboja žemę dirbančio žmogaus horizontų, neuždeda jam antspaudo, tarkime, panašiai kaip dailidę mes esame linkę įsivaizduoti su medžio drožlėmis apkritusia prijuoste prie varstoto.
Kaip atrodo bent man, valstietis, palyginus su kitais, yra mažiausiai linkęs tapti profesiniu išsigimėliu žmogus, nes žemės artumas yra greičiau yra sąmonę praplečiantis nei susiaurinantis turiningo gyvenimo faktorius.
Žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.
Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie tokią priešistorinę gyvybės formą kaip dinozauro šiurpi faktūra, ar, tarkime, apie šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti, ypač tada, kai pavasarį išvežamas į laukus toks žemės kvapo E stiprintuvas kaip mėšlas, o jeigu norite žemę – galite net palaižyti.
Žemė nėra visatos centras astronominė to žodžio reikšme, bet, būdama formų forma. žemė yra būties centras.
Vėl prisiminkime, kad žemė nėra tokia įsivaizduojamos būties išankstinė prielaida arba analitinio skaidymo likutis kaip išgryninta medžiaga, bet nuo pat pradžios yra spinduliuojantis atvirumu pačios būties centras, formų forma,. Formos fiesta..
Drauge pabandykime prisiminti, kad, regis, nėra labiau intensyvaus tuštumos pojūčio kaip tas nejaukumas, kurį sukelia nudrengtų vėlyvo rudenio arimų vaizdinys, nurinkus derlių. Tačiau žiū: jau pirmas ankstyvo pavasario vėjelio dvelksmas nuo pailsėjusių arimų yra audrinanti užuomina apie stosiančią pilnatvę, pumpuruojančios laimės pažadas. Kalbant apie laimę:
kaip kraujas ūmai pargrįžtąs į kūną
staigus neramus nepažįstamas
(į veidą ligonio muša raudonis)
nugriaudžia iš karto triukšmingai perkūnas
įaitrinęs tolyje temstančius klonius
pargrįžusios bitės užmigusios vėlei
kur ankšta tarp pertvarų kvepia medus
(pūkuotam sapne taip žiedadulkėm sninga)
dabar jau ir aš savoj kamarėlėj
žinau kad kadaise buvau laimingas
(Bus tęsinys)
