I ir II dalys ČIA
III
Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas G.K.Chestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų. Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.
Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą.
O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko nebelieka.
mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar,
Kita vertus, užbėgdamas už akių, pastebėsiu, užsiminiau čia išties apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Savo ruožtu, katinas, žinia, yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.
Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu vieno krikščionių vizionieriaus išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus.
Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai tokia nedoktrinieriška, kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės, galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą.
Ypač įtaigus yra toks momentas, čia porinama apie tai, kad gyvasties kupiname rojuje, žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o fatališkos istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus kregždutė, žirgas ir t. t.
Taigi, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!
Iš tiesų, suspaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip biblijinio likimo bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie galbūt dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį kiekviena vis dar gali laisvai puoselėti savo ūkelyje labiausiai tiesmuka to žodžio reikšme.
Nelyg pripiešti laukuose
gyvulėliai įvairiausio augumo
primityvisto
ranka
suvaryti
į erdvę
žaliose lankose
– žengia tyliai
minkštom letenėlėm
didžiulė katė
nutolusios
mykia
miniatiūrinės karvės
artėjant
iš žemės
išdygsta
titano
arklys
nebalnotas
Trūksta
žirafos
kengūrų
ir dramblio
animalistinių
šachmatų
partijai
kur
visados
karaliauja
baltas
ožys
o
už kadro
lieka
beždžionė
netapusi žmogumi
IV
Nežinau kaip sekasi jums, mieli bičiuliai, bet man nevirsta liežuvis pasakyti, kad valstiečiai yra kažkoks socialinis sluoksnis ar ekonominė klasė. Žmogaus artumas žemei, kaip atrodo bent man, yra jo aristokratiškumo šaltinis, todėl valstietiją būčiau linkęs laikyti ne tiek ekonomine-socialine klase, kiek luomu.
Daugumai skaitytojų tikrai nepasakysiu didelės naujienos, primindamas, kad luomo sąvoka yra teisinė kategorija. Luominis visuomenės susiskaidymas ilgą laiką daugelyje šalių egzistavo dėl įtvirtinto skirtingo žmonių santykio su įstatymu, kai atskiroms visuomenės grupėms buvo teikiamos vienokios ar kitokios teisinės privilegijos, numatomos statuso išlygos, savo ruožtu visų žmonių lygybės prieš įstatymą įgyvendinimas, suprantama, naikina luominį visuomenės pasidalijimą, tokio pobūdžio susipriešinimą.
Demokratinė teisinė visuomenė, pakeitusi luominės visuomenės tipą, skelbia, jog visi žmonės prieš įstatymą yra lygūs, niekam nenumatant teisinių privilegijų dėl socialinio statuso, užimamų pareigų, turtinės padėties ir pan. Taigi modernioje visuomenėje žodis „luomas“ dažniausiai vartojamas jau neigiama visokeriopai prasme, o esamai padėčiai charakterizuoti pasitelkiamas kaip tam tikra metafora, kuri leidžia išjuokti kieno nors neteisėtas pretenzijas disponuoti privilegijoms arba, tarkime, įtvirtinant klano interesus, vartojant valdžios svertus savanaudiškiems artimo rato žmonių tikslų įgyvendinimui visos visuomenės sąskaita.
Kita vertus, garsus vokiečių filosofas F. Nietzsche yra atkreipęs dėmesį į kitą luomo instituto pusę. Esą yra taip, jog luomas kaip toks ankstesnėje visuomenėje buvo žmogaus pasirinkimų vertybinės motyvacijos šaltinis, ta socialinė jėga, kuri puoselėjo, visados gynė, palaikė tam tikrų vertybių gyvastingumą kaip paties luomo egzistavimo prasmingumo pamatą.
moderniųjų laikų visuomenėje formuojasi beluomis arba luomo-mišrainės pavyzdžio žmogus, tiksliau tariant, toks žmogaus sąmonės tipas, kai vertybinės nuostatos geriausiu atveju yra pripažįstamos tik kaip lengvai pakeičiamos kaukės
Luomas čia esą buvo nepramušamas vertybių apsaugos žiedas, iš tiesų galinga jėga, užtikrinusi palankiausias vertybių sklaidai sąlygas, – pavyzdžiui, visi lengvai įsivaizduojame, ką, tarkime, bajorui reiškė ar tebereiškia garbės žodis. Savo ruožtu, pagal F.Nietzsce, moderniųjų laikų visuomenėje formuojasi beluomis arba luomo-mišrainės pavyzdžio žmogus, tiksliau tariant, toks žmogaus sąmonės tipas, kai vertybinės nuostatos geriausiu atveju yra pripažįstamos tik kaip lengvai pakeičiamos kaukės, nepuoselėjant jokio tikro įsipareigojimo kaip saviidentifikacijos kodo.
Dabar iš tiesų neretai yra taip, jog labai daug kalbame apie vertybes, gal net pernelyg daug, tarsi lenktyniaudami su pačių vertybių derealizacijos sparta, kai reali būtis palieka šią sferą. Galimas daiktas, mūsų išvešėjęs plepumas, triukšmingas verbalizacijos uolumas šioje sferoje yra savotiškas vertybių ištuštėjimo simptomas, rodantis desperatiškas pastangas žodžiais užkišti išryškėjusias kiaurymes. Taigi, baigiant šią pastraipą, pravartu bus pastebėti, kad F.Nietzsche‘s pastaba, traktuojant ją rimtai, leidžia daryti perskyrą tarp luomo kaip teisinės kategorijos ir žmogaus luominės vertybinės identifikacijos, pripažįstant faktą, jog ir modernioje visuomenėje galimas toks žmogaus sąmonės tipas, kai savivertės ir orumo puoselėjimas yra susijęs su užsiangažavimu amžių paliudytų vertybių naudai.
Šios temos plėtotei ypač svarbu pastebėti, kad tiek luominio visuomenės susiskaidymo pagrindimo galimybė, tiek visiškai priešingas luomų panaikinimo reikalavimas teoriškai buvo grindžiamas remiantis tos pačios gamtos idėjos amžių bėgyje išryškėjusiomis radikaliai skirtingomis variacijomis. Štai, pavyzdžiui, Platonas savo idealios valstybės projekte numato hierarchinę trijų luomų konfigūraciją atsiremdamas į neva visuminės gamtinės tvarkos teikiamą nuorodą, – luominės hierarchijos idėja Platono filosofijoje yra grindžiama kokybiniu gamtos aiškinimu, t. y. hierarchiškai laipsniuojamo kosmoso teorija.
Savo ruožtu moderniaisiais laikais demokratinės tvarkos lūkesčius zonduojantis luomų panaikinimo reikalavimas iškyla matematinės gamtotyros įsivyravimo pasėkoje, ginčijant kokybiškai laipsniuojamo kosmoso vaizdinį ir skelbiant, metaforiškai tariant, visų daiktų lygybę, t. y. numatant visur tos pačios, vienodai išmatuojamos, be privilegijuotų taškų visatos idėją.
Kaip matėme, dvi skirtingos gamtos idėjos teorinės modifikacijos leidžia pagrįsti skirtingas visuomeninės tvarkos vizijas.
aukštajam karininkų sluoksniui sudėjus ginklus be mažiausio pasipriešinimo, dezertyravus, karą prieš okupantą pradėjo ir tęsė valstiečiai miškuose.
Iš tiesų, kartais užmirštama, jog lemiamų visuomenės gyvenimo apmąstymų metu buvo taip ar kitaip apeliuojama į gamtos vaizdinį. Tačiau būtų įdomu šią temą pasukti dar labiau netikėtu rakursu, pavyzdžiui, bandant pasiaiškinti – kaip gamta be jokio teorinio įtarpinimo, o būtent kaip tik totaliniu savo betarpiškumu formuoja luominę žmogaus sąmonę, įtakoja prioritetų pasirinkimą.
Čia be jokios abejonės visų pirma domina valstietijos kaip luomo sąmonės konfigūracija, forsuojant hipotezę, jog tokio sąmonės tipo formavimasis yra glaudžiai susijęs su gamtos cikliškumo išgyvenimu. Lietuvos padangėje toks klausimas yra dar labiau intriguojantis, nes, – nedidelė paslaptis, – valstietija yra dabartinės Lietuvos motininis luomas, savotiškas luomas-donoras, lemiamais išbandymų metais ne kartą perėmęs kitų luomų naštą. Čia dabar gal užteks tik to pavyzdžio, kad sovietų invazijos metu Lietuvos reguliariajai kariuomenei, taip pat aukštajam karininkų sluoksniui sudėjus ginklus be mažiausio pasipriešinimo, dezertyravus, karą prieš okupantą pradėjo ir tęsė valstiečiai miškuose.
Nedidelė paslaptis, jog valstietiškas mentalitetas lemia lietuvių tautos apskritai vertybinius nusitekimus, persiduoda į visą visuomenę kaip tam tikra jautrumo ritmika, kaip dažniausiai tiražuojamas būdas pasitikti išbandymus. Tačiau negalėčiau sutikti su poeto išsakyta nuostata, jog lietuviškos sąmonės tipažui yra būdingas kažkoks nuolankumas, kad čia neva puoselėjamos išlikimo bet kokia kaina, pasidavimo nuotaikos.
Tai, ką kažkas linksta vadinti nuolankumu, pavadinkime labiau tinkamu, kaip atrodo, mūsų atvejui, nors ir nelietuvišku žodžiu „fatalizmas“. Labai tikėtina, jog lietuviškam charakteriui būdingas fatalizmas yra neperžengiamo gamtos cikliškumo išdeginta tatuiruotė giliausiame žmogaus paslėpsnyje, tarkime, pasąmonė gelmėse. Tačiau fatalizmas mažai ką turi bendro su nuolankumu, nes fatalistas, metaforiškai tariant, iškentęs žiemos vargus, kaip niekas kitas greitai ir vykusiai sugeba pasinaudoti likimo dovanomis. Fatalizmo charakteristika čia tinka dar ir todėl, jog beveik visi mūsų tautos pasirinkimai iš karto įgyja monumentalų pobūdį.
V
Ar valstietis privalo būti išsilavinusiu žmogumi, kaip dera žemdirbiškos misijos įsisąmoninimas su užduotimi įgyti pagilintą žinojimą, orientuotis ne tik savo profesijos, bet ir bendrųjų kultūros prieštarų supratime, kultūrinės artikuliacijos dėka įsiklausyti į būties šnabždesį.
Kažkada esu viešai spėliojęs apie tai, jog, kaip atrodo, M.Heideggerio vizijų netramdomo eskalavimo, tarkime, laisvo įsisiautėjimo rezultatas būtų utopinis universitetas kviečių lauke.
Utopiniu tokio universiteto vaizdinį vadinu dėl to, jog universitetai paprastai įsikuria miestų gatvių sankryžose, tarp miesto bokštų, šiandien plėtoja savo veikla netoli didžiųjų prekybos centrų, patys neretai tapdami didesniais ar mažesniais žinių prekybos centrais. Iš tiesų, mutuojant arba, tiksliau tariant, degraduojant universiteto idėjai Lisabonos strategijos nubrėžta veiklos sutirštintos komercializcijos linkme, galimas daiktas, universitetai jau netrukus taps univermagų padaliniais, intensyviosios prekybos taškais, žinių rinkos verslo pavyzdinėmis įmonėmis.
Šiaip ar taip, universiteto pastatų kontūrai nuo seno yra svarbus urbanistinio peizažo faktorius. Tačiau, žinia, kartais gyvenimas pralenkia didžiausias svajones, – ogi leiskite priminti, kad Noreikiškėse dar ne taip seniai klestėjo toks, įsikūręs tarp dirbamų žemės plotų, universitetas, kai iš auditorijos buvo galimas tiesiog nužengti į derliaus paslaptį brandinančius dirvonus, kai prieš akis už auditorijos langų atsiverdavo ne šiaip aplinka, užstatytas ar neužstatytas žemės plotas, bet žemės kaip erotinio intensyviausia to žodžio reikšme vaizdinio manifestacija, kaip būties pažado betarpiškumas.
universiteto vardas buvo pakeistas dėl to, jog, ieškant vietos po Saule, buvo būtina plėsti profesijų nomenklatūrą
Tas universitetas Noreikiškėse kadaise vadinosi Lietuvos žemės ūkio universitetu, vėliau buvo pervadintas, dar vėliau prijungtas prie kito universiteto.
Kas be ko, Lietuvos universitetų pavadinimų pakeitimai ir vadinamoji „optimizacija“ atsirado ne iš gero gyvenimo, kaip atrodo, minėto universiteto vardas buvo pakeistas dėl to, jog, ieškant vietos po Saule, buvo būtina plėsti profesijų nomenklatūrą, drauge atsisakant vienpusio profilio. Tačiau, šįkart mus domina ne vadybinė išmintis ar „gudrūs ėjimai“, o utopijos ( gerąja to žodžio raiška) žanro plėtotė. Gi leiskime utopijai skleistis laisvai, nevaržykime savęs svajodami, taip ir patys netrukdydami sau žengti į priekį, nes kai utopija paverčiama dalykiniu žinojimu ar – neduokDie – mokslu ( mokslinio komunizmo pavyzdys), neretai sukuriami nereikalingi prievartos mechanizmai. Savo ruožtu žiūrint iš taip suprantamos utopijos taško, žemės vardo praradimas yra niekaip neatperkamas nuostolis.
Utopisto požiūriu, pavadinimas „Žemės universitetas“ yra „ pačiausias“ (gražiausias, tauriausias, turiningiausias) iš galimų. Jeigu iš tiesų pavadinimai turi tokią didelę reikšmę, kaip esame linkę manyti, toks pavadinimas iš karto leistų užimti privilegijuotą padėtį, orientuotų į misijos įsisąmoninimą ne kokia nors biurokratine formuliarų pildymo prasme, o kaip tik būties intuicijos pagavos linkme.
Kita vertus, ta pačia proga reikia pastebėti, jog žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį. Žemės prasmėvaizdis, kaip būtų pravartu suprasti, turi humanitarinį parametrą, taigi Žemės universitetas įpareigotų įgyti ne tik tam tikrą išsimokslinimą ir profesijos kompetencijas, bet ir išsilavinimą, – leiskite ta proga priminti jog žodis „išsilavinimas“ , pagal Hansą Georgą Gadamerį, žymi ne ką kitą, o humanitarinį žinojimą. Tokiame universitete šalia agronomijos ir panašių disciplinų ne mažesnis dėmesys būtų skiriamas filosofijos studijoms, etnologijos tyrinėjimams, tautos teorijos plėtotei.
Kažkas jau yra pastebėjęs, jog valstiečiams turėtų būti dėkingi visi visuomenės sluoksniai ne tik už duoną kasdieninę, bet ir už kalbos bei papročių išsaugojimą istorijos pervartose, už tautos idėjos monumentalizavimą. Kaip atrodo, Žemės universiteto vizijos visuotinis puoselėjimas, be visa ko kito, būtų tokio dėkingumo gestas. Bent jau labiau artikuliuotas gestas, išreiškiantis labiau subalansuotą požiūrį, nei paminklas Marijampolėje cukriniam runkeliui.
