Nekyla nė mažiausios abejonės, kad tokio reiškinio nebuvo ir negalėjo būti iš principo.
Komunistinė doktrina, kuri visuomenės pažangą ir komunizmo pergalę siejo su tautų išnykimu, apskritai į tautos egzistavimą žiūrėjo labai rezervuotai, greičiausiai kaip į laikiną blogį, juolab tokie daigeliai negalėjo prasikalti Lietuvoje, kur sovietinė okupacija buvo ne tik ideologinės, ekonominės, socialinės prievartos mašina, bet ir žiauraus nacionalinio pavergimo sistema. Kova su sovietine okupacija pirmiausiai ir galiausiai buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
Kitas dalykas yra tai, kad okupantai ir okupacinio režimo talkininkai tuo metu net pernelyg gerai suprato, kad Lietuvoje svarbiausioji atsvara komunistinei doktrinai yra tautos idėja ir žmonių pasiryžimas saugoti savo tautinę tapatybę, atsispirti nutautinimo politikai.
Kas be ko, sovietukai stengėsi išmušti tokį ginklą oponentams iš rankų, nepraleisdami progos pademonstruoti tai, kaip neva vadinamasis socializmas puoselėja tautines vertybes, toleruoja etnokultūrinę veiklą. Taip prieš savo valią elgtis komunistus vertė ir lietuviškosios emigracijos spaudimas, – ne paskutinės reikšmės veiksnys, padėjęs įsitvirtinti lietuvybės toleravimui pro sukąstus dantis okupuotame krašte.
O dabar leiskite pasakyti, kaip atrodo bent man, svarbiausią dalyką vėl prasimušusių į paviršių diskusijų dėl kultūrinio palikimo vertinimo kontekste, kad Lietuvoje ne vienas subrendusios dvasios kultūros veikėjas bandė pasinaudoti tokia delikačia vadinamosios tarybų valdžios situacija, bandydamas prastumti tautos sąmoningumą akivaizdžiai budinančius kūrinius, kurie buvo mirtinai pavojingi režimui, žadino išsilaisvinimo viltį.
Norite tikėkite, norite ne, tačiau poststalinistinių laikų sovietinės Lietuvos kultūra didesniu ar mažesniu laipsniu buvo opozicija to meto valdžiai, nežiūrint to, kad žinomesni kultūrininkai buvo dosniai šeriami tos pačios valdžios, taigi, jeigu nebus per stipriai pasakyta, čia vyravo įtampa dėl to, „kas ką prispaus“, dažniausiai laimint stipresniajam. Kad ir kaip žiūrėtume, to meto menas, o ypatingai literatūra galiausiai nebuvo pasyvaus prisitaikymo produktas, net neminint atvirai antikomunistinių kūrinių (mano atmintys saugo ir tokius pavyzdžius).
Nekalbant apie atskirus atvejus, kai vienas ar kitas iš okupacinių tarnybų struktūrose dirbusių lietuvių kilmės žmonių pernelyg nesiviešindami, kažkur savo vidujybės labirintuose galėjo palaikyti apnykusio tautinio sentimento rusenimą, niekam nekyla jokios abejonės, kad sovietų valdžios apskritai demonstruojamas globėjiškas nusiteikimas etnokultūros atžvilgiu buvo apsimestinis rūpestis, kraštutinai ištobulintas veidmainiškumas, pateisinamas taktiniais propagandos sumetimais.
Dabar iš naujo nagrinėti tokį sovietinės valdžios veidmainiškumo iš tolo dvokiantį išrūgų fenomeną nebūtų jokio reikalo, jeigu šiandien, remiantis tokiu dviprasmišku pavyzdžiu, nebūtų pradėta plėtoti nukreipta prieš lietuvių tautą, labai grubiai suręsta ir neįtikėtinai niekšinga ideologinė diversija, kurią leiskite pavadinti didžiojo apvertimo teorija.
Mūsų antilietuviškai nusiteikę oponentai dažnai žongliruoja tarsi ir didesnių abejonių nekeliančiu faktu, kad sovietiniais laikais okupacinė valdžia tariamu susirūpinimu etnokultūros reikalais siekė pridengti savo neteisėtą pobūdį ir nusikaltėlišką prigimtį, tokiu būdu bent iš dalies bandė nuslėpti tikrąjį tironijos paveikslą.
Tačiau šiandien tie patys oponentai, kurie atstovauja putinizacijos (terminas šiuo atveju atsiranda greičiau pagal Putinaitės nei Putino pavardę) pėdsaką lietuviškoje istoriografijoje, bando primesti požiūrį, kad nepriklausomoje Lietuvoje susirūpinimas tautos kultūros išsaugojimu ir lietuviškos tapatybės puoselėjimas turėtų būti vertinami kaip sovietinės tradicijos pratęsimas (sic).
Kaip atrodo, tokios sekos putinizacijos nesąmonių tiražavimą galime pavadinti didžiojo apvertimo teorija dar ir dėl to, kad nepriklausomos Lietuvos kūrėjai apsiverstų karstose, išgirdę tokius ar panašius paistalus.
Kas tai – grubus sąvokų supainiojimas, atsirandantis dėl išsiblaškymo, ar pašlemėkų gaujos, nešvankumu kelis kartus pranokstančios net burokevičininkus, sąmoningai forsuojamas ideologinis išdavystės apipavidalinimas?..
Ne visai taip mintis sušiuolaikinta
Apie pribaltijcus (vadinasi, ir apie mus) sakyta, jo mūsų komunistų vadai patys nacionalistiškiausi. Nežinau, ką tai reiškė maskviškių ir kitų galvose, tačiau vertėjaudama ne sykį girdėjau, kaip mūsų KP veikėjai prie stalo po taurelės mėgo tarpusavyje girtis, jog mes, lietuviai, aukščiausios kultūros, jog mes geriausiai, profesionaliausiai, sumaniausiai ir t.t. dirbam, tvarkomės, jog iki mūsų kitoms respublikoms ir Maskvai toli.