Edvardas Čiuldė. Ar buvo toks reiškinys Lietuvoje kaip tautinio komunizmo politika? (II)

I dalis – ČIA

Pradėkime šį pasiaiškinimą tarpusavyje dar kartą prisimindami tai, ką anąsyk pavadinome didžiojo apvertimo teorija.

Mūsų antilietuviškai nusiteikę oponentai be jokio paraginimo iš pašalės pripažįsta faktą, kad sovietiniais laikais okupacinė valdžia tariamu susirūpinimu etnokultūros reikalais siekė pridengti savo neteisėtą pobūdį ir nusikaltėlišką prigimtį, tokiu būdu bent iš dalies bandė nuslėpti tikrąjį tironijos paveikslą. Kita vertus, šiandien tie patys oponentai bando primesti požiūrį, kad savo ruožtu nepriklausomoje Lietuvoje susirūpinimas tautos kultūros išsaugojimu ir lietuviškos tapatybės puoselėjimas turėtų būti vertinami kaip sovietinės tradicijos pratęsimas.

Kaip matome, čia labai ciniškai bandoma pakeisti prasmę, stengiantis įpiršti nuomonę, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje etnokultūros puoselėjimas yra taip pat kažkas neautentiška, kažkas, ką būtų galima, ilgai nelaukus, pavadinti melaginga forma. Tačiau tokia ar panaši samprotavimų seka turėtų būti lengvai atpažįstama kaip grubi klastotė ir neteisėtas prasmės apvertimas, jau vien dėl to, kad čia neįvertinamas esminis aplinkybių pasikeitimas, leidžiantis pastatytą ant galvos reiškinį perstatyti į jo prigimtinę padėtį, taip pat etnokultūrai suteikiantis galimybę atrasti savo tobulo egzistavimo prigimtinę vietą.

Mūsų nelaimingi oponentai papuola į labai paradoksalią padėtį, kai dėl savo schemos (kad neva tautiškumas nepriklausomoje Lietuvoje yra tik sovietinės tradicijos pratęsimas) labiau įtikinamo išplėtojimo jie privalo vienaip ar kitaip hiperbolizuoti ne tokį jau paprastą faktą, kad sovietų valdžia neva rūpinosi tautine kultūra, neleido palaidoti tautos idėjos.

Kaip atrodo bent man, visai neatsitiktinai pastarosiomis dienomis, kai pakilo nauja pasipiktinimo dėl negarbingų Putinaitės insinuacijų banga, vienas legendinis interneto portalas publikavo Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Vlado Sirutavičiaus praeitais metais išleistos monografijos ištrauką, kurioje piešiami 3 pastoraliniai vaizdeliai – kaip stalinistai Lietuvoje rūpinosi Tautos idėja ir kultūra, dar 1945-1947m. su didžiausiu trenksmu ir kosminiais užmojais organizuodami Žemaitės 100-ųjų gimimo metinių minėjimą, surengdami grandiozinį pirmosios lietuviškos knygos išleidimo 400-ųjų jubiliejaus paminėjimą, su ypatingu pietetu tuomet išsikėlę sau užduotį perlaidoti Lenkijoje mirusį rašytoją Joną Biliūną Lietuvoje…

Įžanginiame žodyje, pristatančiame cituotą išrauką, sakoma, kad V.Sirutavičius 2022m. išleido monografiją, kurioje keliamas klausimas – ar buvo Lietuvoje toks reiškinys kaip tautinis komunizmas? Įdomus atvejis, kai monografijoje keliamas klausimas, į kurį atsakymas žinomas iš anksto, a? Labai panašu, jeigu solidžiame pagal apimtį ir žanrą darbe būtų svarstomas klausimas – ar Lietuvos miškuose gyvena vienaragis?

Kam yra reikalinga tokia negrabi klastotė ir nuomonių dezorientacija mūsų padangėje? Be jokios abejonės toks perspektyvų supainiojimas, kai bandoma įpiršti nuomonę, kad neva tautos idėja yra ne nepriklausomos Lietuvos valstybės atsiradimo ir gyvybingumo palaikymo pagrindas, o kažkoks nuo sovietmečio užsilikęs nevalingas refleksas, šiandien yra gyvybiškai reikalingas jau struktūrinį tapatumą pastaraisiais metais įgijusiai, taigi tai pačiai, ne kartą minėtai pašlemėkų gaujai, kuri tarsi niekas nieko įrodinėja, jog lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas ir tautos kultūros palaikymas yra atgyvenęs ir reakcingas reiškinys. Taip jie bando išsilaikyti pakibę ant mėšlinos virvės, nuvytos iš sovietiniais laikais išdėvėtų medžiagų, vadinamų atliekomis.

Kas be kol, čia visą laiką kalbėjomės apie to meto komunistų (bolševikų) partijos pastangas spręsti vadinamąjį nacionalinį klausimą, neleidžiant sau nė iš tolo suabejoti dėl to, kad ir tais laikais buvo gausybė brandžių asmenybių, kurioms nuoširdžiai rūpėjo – kaip sunkmečios sąlygomis būtų galima išsaugoti lietuvybę?

Tačiau į klausimą, kokie veiksmai šiandien lemia antilietuviškos propagandos Lietuvoje paūmėjimą, tikriausiai nėra taip paprasta atsakyti, ar ne?

Tarkime, tautos kaip suvereno statuso nuvertinimas didesniu ar mažesniu laipsniu yra susijęs su bandymais paspartinti ES integracijos procesus. Tačiau jokiose kituose ES šalių valdžios ešelonuose, išskyrus nelaimingos Lietuvos atvejį, kaip atrodo, net Vokietijoje, kamuojamoje istorinės kaltės kompleksų, į viešumą neprasisunkia niekinančios savo tautą intonacijos, o praktinėje politikoje, nežiūrint teorinių užkeikimų, įsikibus laikomasi gyvybinių tautinio egoizmo orientyrų.

paniekos lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimui stūmimas per prievartą visuose platumuose ypač suaktyvėjo tada, kai aukščiausiuose valdžios postuose atsidūrė iš nelietuviškų šeimų kilę arba antilietuviškai tautiniu požiūriu mišriose šeimose išauklėti asmenys.

Buvo keliama hipotezė, kad paniekos lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimui stūmimas per prievartą visuose platumuose ypač suaktyvėjo tada, kai aukščiausiuose valdžios postuose atsidūrė iš nelietuviškų šeimų kilę arba antilietuviškai tautiniu požiūriu mišriose šeimose išauklėti asmenys. Tačiau – ar tokie atsitiktiniai sutapimai leidžia numatyti tendencijos išsirutuliojimą? Laikantis tokios hipotezės galima pabandyti logiškai išrutulioti spėjimą, panašų į tą, kai teleskope neužčiuopimų planetų vieta yra nustatoma matematinio skaičiavimo būdu, kad, tarkime, Sabaliauskaitė, Ivaškevičius, Valatka and CO yra baltarusiai, kuriuos erzina LR Konstitucijos postulatas, jog lietuvių, o ne baltarusių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja.

Kitas daugiau ar mažiau tikėtinas, bent jau vertas aptarimo būtų toks aiškinimas, kad tautos forsuotas niekinimas prasidėjo tuo metu, kai vadinamais pažangizmas iškėlė užduotį į istorinio vyksmo hierarchijos viršūnę iškelti homoseksualų asmenį, nustumiant tautą iš tokios privilegijuotus vietos į prarają. Jeigu tai, nežiūrint atskirų išimčių, būtų tiesa, su švaria sąžine būtų galima LGBT bendruomenę pavadinti penktąja kolona, ne kitaip.

Tačiau aptartos racionalizacijos, kad ir kaip liūdna, dar neleidžia atmesti ir blogiausios galimybės, kad tautos suniekinimas yra visiško Lietuvos nusiginklavimo imperijos akivaizdoje demonstracija.

Komunistiniais laikais buvo sakoma, kad sovietinė kultūra yra nacionalinė savo forma ir socialistinė – turiniu, nutylėjimo būdu leidžiant suprasti, kad svorio centras vis tik priklauso turiniui, turinys yra svarbesnis dėmuo ne forma.

Tais laikais taip pat buvo bandoma įtikinti jaunuosius filosofijos kurso klausytojus, kad iš Georgo Hegelio filosofinio palikimo reikia perimti dialektinį metodą, atmetant idealistinę sistemą, tokiu būdu supriešinant formą (sistemą) ir turinį ( metodą), turinį laikant nepalyginamai vertingesniu komponentu nei forma.

Tačiau Hegelio filosofijos atvejis labai gerai iliustruoja tą paprastą dalyką, kad gyvos minties duotybėje neįmanoma atskirti formos ir turinio, toks atskyrimas yra galima tik nužudžius mintį, kai galiausiai minties lavono pašvinkimas jau niekam nekelia abejonių.

Tačiau su tauta yra truputėlį kitaip. Tauta yra substancinė, taigi ir savipakankama forma, kaip tokia vienas iš gyvenimo stabilumo centrų, kurio esmės nepakeičia mažareikšmio turinio pritekėjimas ar ištekėjimas. Tauta yra buvimo būdo forma, gyvenimo druska, jeigu norite, tikrasis buvimo skonis.