Delfi.lt neseniai publikuotame straipsnyje „Kandidatai į prezidentus įvardijo, ką darytų Nausėdos vietoje“ yra pateikiamos kitų pretendentų LR prezidento rinkimuose nuomonės apie daug šurmulio jau sukėlusį ir toliau kaitinantį aistras prezidento Gitano Nausėdos bei Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio nesutarimą dėl ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo.
Kaip ir buvo galima spėti iš anksto, vieni kandidatai labiau palaiko prezidentą G. Nausėdą, kiti – priešingą pusę, tačiau ypatingu drastiškumu išsiskyrė čia Laisvės partijos kandidatas prezidento rinkimuose Dainius Žalimas, užsipuolęs, kaip atrodo bent man, niekuo nepagrįstais, visiškai iš piršto laužtais, tragikomišką pobūdį įgyjančiais kaltinimais dabar prezidento pareigas einantį G. Nausėdą. Toliau leiskite straipsnio pastraipą, kur aptariama D. Žalimo nuomonė, jį cituojant, pateikti ištisai, nepraleidžiant nė vieno žodžio, savo trumpus komentarus ir minėtos pastraipos su citatomis tekstą atskiriant skirtingais šriftais.
Padidintą dėmesį mobilizuoja jau pastraipos antraštė D. Žalimas: tai kvepia nusikalstama veikla, kitaip čia neišeina, neišsisuksite.
Toliau rašoma.
Savo ruožtu Laisvės partijos kandidatas į prezidentus, buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas beda pirštu į Daukanto aikštę ir neatmeta net apkaltos G. Nausėdai galimybės dėl to, jog dabartinis šalies vadovas nevykdo savo pareigų. Tiesa, nors pagrindo apkaltai sako matantis, apie tai jis kalba labiau teoriškai.
Palikime keistą teiginį, kad šalies vadovas nevykdo pareigų, tolesniam aptarimui. Kita vertus, jau čia ir dabar, pribrendus laikui ir toliau neatidėliojant, pabandykime įvertinti tiražuojamus grasinimus, kad neva G. Nausėda galiausiai prisiprašys ir jam bus galima surengti apkaltą, kaip tam nelaimėliui, kurį tikriausiai dar ne vienas prisimename. Kaip atrodo bent man, tai nėra švankiausias bauginimas jau vien dėl to, jog tokiu būdu kaskart prikeliama trauminė politinės sistemos patirtis ir yra šantažuojamas net ne tiek G. Nausėda, kuris yra laisvas nuo Daukanto aikštės pakylos šaipytis iš tokių pagąsdinimų, kiek taip negailestingai trikdomi yra niekuo dėti Lietuvos žmonės, kai jau grasinama apriboti jų laisvę rinktis ir nusavinti vaizduotę nešvariems žaidimams. Jeigu tokios apkaltos surengimo tikimybė būtų lygi bent 1 proc. tūkstantajai daliai, pacituotus D. Žalimo žodžius, manding, būtų galima traktuoti kaip kurstymą riaušėms agresijos prieš Ukrainą kontekste. Kita vertus, net jeigu tai nieko nekeičia iš esmės, intoksikacijos lygis tokiu atveju aplinkoje daugiau ar mažiau išauga, o jeigu kas nors yra pernelyg jautrus net pasklidusioms aplinkoje mikroskopinėms nuodų dozėms, dėl to gali patirti alerginį šoką.
Gal jie, D. Žalimas ir aršiausieji tarp jo bendraminčių, laikosi įsitikinimo, kad nesąmonę kartojant be galo, diena iš dienos, tokią robotizuotą mintį galiausiai pavyks įkalti kažkam į galvą, įtikinti vieną ar kitą kvailį, o tas savo ruožtu įtikins kitą kvailį, nes, kaip yra pasakyta, nėra tokio kvailio, kuriuo negalėtų patikėti kitas, dar didesnis kvailys.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, didžiausius nuostolius aptariamu atveju patiriame dėl to, kad politinių tikslų žinomas žmogus siekia, išnaudodamas užsimaukšlintą teisininko kaukę, politinį interesą bandydamas prakišti teisinių argumentų imitacijos įpakavime.
Ar klausiate – apie kokią teisininko kaukę dabar sapalioja autorius, kai kalbama apie buvusį LR Konstitucinio teismo pirmininką, šiandien Vytauto Didžiojo universitete išrinktą Teisės fakulteto dekanu? Tai – ne kaukė, o gyva teisininko oda, priaugusi prie to žmogaus esmės, ar ne? Tuo blogiau mums, kurie gali būti lengvai suviliojami ir pakliūti į klaidingų asociacijų lauką vien dėl tos aplinkybės, kad apie apkaltą kalba buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, nežiūrint to, – kas visiškai aišku net ir ne teisininkui, – kad šiuo atveju kalbėjimo turinys yra lygus nuliui.
Kai matome pėdsakus sniege, nereiškia, kad ten nuėjo sniego žmogus.
Kitas klausimas, ką reiškia cituotoje ištraukoje užuomina apie teorijos sąlygotumą?
„Reikia turėti kažkokį teisės aktą, kurį reikia apskųsti. Dabar jo nėra, nes nėra prezidento dekreto, kuriuo atsisakyta skirti konkretų diplomatą. Todėl ir svarstymas yra daugiau teorinis. Galimybė yra labai paprasta – inicijuoti apkaltą prezidentui dėl jo pareigų nevykdymo. Tačiau niekas tokios iniciatyvos nesiims, nors prezidentas savo elgesiu ir diskredituoja šią instituciją“, – Eltai sakė D. Žalimas.
D. Žalimas teisės mokslus tikriausiai baigė dar tuomet, kai buvo sakoma, kad praktika yra teorinės tiesos patikrinimo kriterijus, nors dabar dekanas, kaip matome iš jo žodžių, tikriausiai laikosi požiūrio, kad teoriškai – tai arklys, o praktiškai – pastipęs. Tačiau neteko niekur girdėti, kad nekaltumo prezumpcija būtų išimtinai teorinė konstanta, neturinti nieko bendro su teisine praktika.
Kaip prezidentas nevykdo savo pareigų, čia kol kas paaiškinimo dar nerandame.
Toliau dar gražiau.
Buvusio KT pirmininko teigimu, prezidento pozicija yra nesuderinama su pagrindiniu šalies dokumentu. „Man, kaip konstitucionalistui, šis klausimas yra visiškai aiškus. Ne prezidentas renkasi iš gausybės kandidatų, o Vyriausybė. Vyriausybės teikimu prezidentas skiria (ambasadorius – ELTA) – tai reiškia, kad Vyriausybė atsirenka ir pateikia prezidentui vieną kandidatą, kuris tvirtina arba ne. Jis turi teisę netvirtinti. Bet Konstitucija kartu įpareigoja vadovautis ne asmeniniais, o valstybiniais interesais“, – aiškino D. Žalimas.
Jeigu prezidentas turi teisę tvirtinti ar netvirtinti Vyriausybės atrinktą kandidatą, greičiausiai tai reiškia, kad Prezidentas taip pat renkasi. Tokia būtų loginė dalyko seka. Tačiau A. Žalimas, kaip atrodo, dar papildomai bando įpiršti išvadą, LR prezidentas pažeidžia Konstituciją ir nevykdo savo pareigų, nes nesilaiko įsipareigojimo tokio pasirinkim metu vadovautis ne asmeniniais, o valstybiniais interesais. O kas įrodė, kad yra priešingai, ar tuo, kad prezidentas prarado valstybinio intereso kelrodę žvaigždę, turėtume patikėti tik todėl, kad taip sako D. Žalimas? Kažin kažin… Neutralus žmogus nesunkiai pastebės, kad šioje situacijoje tarp interesų pradeda painiotis Užsienio reikalų ministras, o ne prezidentas.
Tekstas užbaigiamas ne mažiau skambiu akordu nei jau apžvelgti teiginiai,
„Laisviečių“ kandidatas į prezidentus pastebi, kad pagrindo abejoti šalies vadovo argumentais, atmetant užsienio reikalų ministro G. Landsbergio siūlomus kandidatus į ambasadorius Lenkijoje, tikrai yra. „Skandalinga, kai daugelio kandidatų pavardės paskelbtos viešumoje, taip pat pasakymai, kad kažkas moka ar nemoka lenkų kalbą – tai kvepia nusikalstamos veiklos padarymu. Tokie duomenys turėtų būti įslaptinti kaip tarnybinė paslaptis. Jie negali būti atskleisti iki tam tikro laikotarpio. O dabar yra atskleisti“, – sakė D. Žalimas, pabrėždamas, kad ši aplinkybė yra verta tyrimo.
Ta proga pravartu bus prisiminti, kad Dalia Grybauskaitė andai nepaskyrė premjero atrinktus kandidatus ar kandidatą į ministro postą dėl to, – kaip ji pati viešai paaiškino, – kad kandidatas nepakankamai gerai mokėjo anglų kalbą. Niekam dėl to neskaudėjo galvos, nes sveikas protas bylojo, kad tai yra geras precedentas, skiriant aukštus pareigūnus į postus.
