Žmogus gali iškęsti daug, o tokia begalinė kantrybė yra kažkas panašaus į jėgos ištvermę, ar ne? O gal tai yra kažkokia giluminė tolerancija, kai mes, muistydamiesi ir trypčiodami ties bedugnės riba, vis tik iškentėjome, nenuversdami jau dabar tarsi ir pagal reglamentą turėsiančios nueiti valdžios, kuri visą jai skirtos kadencijos laiką labiausiai pasižymėjo antilietuviškos veiklos baruose. Taigi, net jeigu tai būtu buvusi, – kas labai abejotina, – sėkmingai šalį administravusi valdžia, vis tik tokia valdžia savo esme yra antivalstybinė, antikonstitucinė, o tai reiškia, nusikaltėliško tipo valdžia, kitaip nepasakysi.
Ar sakote, kad tokia tolerancija arba, tiksliau tariant, apsileidimas ant savo galvų yra pateisinamas tuo, kad priešas stovi už vartų, taigi mums vis dar reikia pakentėti iki geresnių laikų, nesusilpninant savo pretenzijom pasirengimo gintis kritiniu šaliai momentu? Tačiau, kaip atrodo bent man, putinistų nusiteikimas pavergti tautas ir Lietuvoje apsišaukėlių konservatorių vadeliojama valdžia, nežiūrint persirengimų meno demonstruojamų skirtumų, atitiko vienas kitą kaip kirvis kotą, nes valdančiosios koalicijos su tokiais konservatoriais priešakyje tikslas sugriauti tautą, vidujai ją nuginkluoti, ištrinti lietuviškos tapatybės įsisąmoninimo galimybes tobulai tenkina Kremliaus senio pageidavimus, išpurena dirvą lengvam Lietuvos užkariavimui. Ginkluotės kaupimas ir gynybinių įtvirtinimų stiprinimas liks tik tuščiavidurėmis dekoracijomis jeigu tauta bus vidujai palaužta, palikta ant ledo be vidinio atsparos taško tautinio sąmoningumo plėtotėje. Tai, be visa ko kito reiškia, kad kova prieš tokią valdžią ir jos palikimą yra šventa kova už Tėvynę, tautą ir žmogaus orumo išsaugojimą.
Jau esu kelis kartus perspėjęs, kad pažadas (?), jog greitai galėsite išsirinkti kitą valdžią, greičiausiai yra skirtas dėmesio atbukinimui, nutaikytas į tai, jog galimai ne taip aštriai reaguotume į paskutines dienas išgyvenančios valdžios kraštutinį sugyvulėjimą, spartinant antilietuviškos veiklos apsukas, kai kiekviena tokio valdymo diena gali tapti katastrofos diena Lietuvai. Taigi, jeigu mums pavyktų sutrumpinti valdančiosios koalicijos galiojimo laiką bent viena diena, tokia diena gali tapti katastrofos atšaukimo diena arba, tarkime, pavėlavę vieną dieną, galime prarasti viską – Tėvynę, žemę ir dangų, sąžinę, tiesą, savo vaikų likimą.
O tai, kad riedančios į pakalnę valdančiosios koalicijos antilietuviška veikla nuožmėja su kiekviena diena geriausiai parodo kraštutinį tašką pasiekusi Genocido centro sužlugdymo istorija, paraidžiui vykdant žydų nacistų ir sodomito (pagal Senojo Testamento pasakojimą apibrėžta to žodžio reikšmę) bei nusipelniusio mosadisto Izraelio ambasadoriaus užsakymą. Kaip atrodo bent man, tokio amplua ambasadoriaus paskyrimas Lietuvai, be visa ko kito, rodo Izraelio nenuslūgstantį norą pažeminti Lietuvą. Taigi jau turime prieš akis didelę ir toliau augančią krūvą faktų, bylojančių apie tai, kad Izraelis, šalia Rusijos, tampa nedraugiškiausia pasaulyje šalis Lietuvai, o Izraelio lobistų arba, kitaip tariant, žydų kekšių veikla Lietuvoje yra ne mažiau kenkėjiška šalies nepriklausomybės ir tautos integralumo išsaugojimo požiūriu nei Putino emisarų veikla šalyje prie Baltijos jūros su gintarine pakrante. Kita vertus, tai, kad man labai nesimpatiško pono Žemaitaičio partijos reitingai auga kaip ant mielių, yra akivaizdi iliustracija to, kad lietuviška populiacija supranta „kur kiaulė yra pakasta“ daug geriau nei to norėtųsi žydų interesų lobistų kekšynui Lietuvoje.
Pajutusios tariamos pergalės skonį, žiurkės puola toliau, nedarant didelės paslapties iš to, kad Vidmanto Valiušaičio atleidimas iš darbo yra tos pačios Centro sunaikinimo istorijos tęsinys. Taigi – ar turite dar jėgų kentėti ir toliau pralaiminėti visas pozicija viena po kitos, ar ne laikas jau būtų, įspraustiems į kampą desperacijos, pagalvoti apie tai – kaip būtų galima išsivaduoti iš tokio kraupaus nesmagumo, sustabdyti šį marą, platinimą apkrėstų žiurkių.
Kaip atrodo bent man, geriausias atsakas lietuvių tautos interesus pamynusiai valdžiai būtų visuotinis streikas dar rudenio pradžioje, tarkime, įpusėjus rugsėjui, štai toks taikus tautos sukilimas, kai visos opozicinės pajėgos bent trumpam susivienytų dėl Tėvynę gelbstinčio tikslo.
Kad ir kaip toliau viskas susiklostys, toną uždavusiems valdančiosios koalicijos herojams turėtų būti keliamos baudžiamosios bylos. Ikiteisminis tyrimas galėtų padėti atsakyti į klausimą – ar Ingrida Šimonytė nepasidavė korupcijos vilionėms, leidusi išmokėti 0,5 mln. eurų už neįtikėtinai lėkštų tekstų rinkinį, pavadintą strateginėmis šalies raidos gairėmis „Lietuva 2050“ ar kažkaip panašiai. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad čia pinigus pasiėmė dideli ponai, direktoriai ar rektoriai, o tekstus parašė žemesniųjų kursų studentai, galimai skolininkai arba neįtikėtinai žiopli asistentai. Teiginys, kad neva jau atėjo laikas kovoti už robotų teises, čia dar nėra ryškiausia auksinė mintis.
Ikiteisminis tyrimas taip pat padėtų atsakyti į klausimą – ar Viktorija Čmilytė-Nielsen neišdavė Tėvynės, galimai tarpininkavusi jungtinėms žydų pajėgoms Lietuvos valstybės užvaldymo projekte.
Ar nepaskatino Lietuvos griūties taip pat ir Aušrinė Armonaitė, atidariusi šliuzus paspartėjusiai Lietuvos kolonizacijai, a?
Puikus straipsnis tik, ar pasieks lietuvio makaulę..?