Tarptautinės branduolinės energijos agentūros (TATENA) misijos inspektoriai pranešė, kad rusai laiko karinę techniką jų užimtoje Zaporižios atominėje elektrinėje (AE). Tai, žinoma, yra labai ciniškas ir brutalus atominės energetikos eksploatavimo saugumo pažeidimas, užtraukiantis branduolinės katastrofos pavojų visai Europai.
Tokį karinės techniko koncentravimo AE prieigose faktą rusai anksčiau neigė, o dabar, apsišvietę, kaltina tą pačią Tarptautinės branduolinės energijos agentūrą, kad TATENA nerado reikalo teikiamame pareiškime pažymėti ir tai, kad savo ruožtu Ukraina, neatsakingai žaisdama su ugnimi, neva apšaudo Zaporižios AE, tokiu būdu keldama dar didesnį pavojų mūsų visų saugumui nei karinės technikos sutelkimas ne vietoje. Kaip visi gerai žinome, oficialios Ukrainos institucijos tvirtina, kad rusai okupantai patys apšaudo jų užimtą, didžiausią Europoje Zaporižios AE.
Lengvai įsivaizduoju, kad net didžiausi kovojančios Ukrainos bičiuliai yra linkę manyti, kad kažin ar urkos galėtų šaudyti patys į save, jog greičiausiai yra taip, jog jiems pavyksta išprovokuoti ukrainiečių atakas, prisidengus AE sienomis kaip savotišku gyvojo skydo variantu. Kitaip manyti būtų nelogiška, tik didelis naivuolis galėtų patikėti, kad urkos mėto bombas sau ant galvos, ar ne?
Tačiau drauge leiskite neprarasti vilties, jog, kas ne kas, o Lietuvos gyventojas, matęs kaip mūsų pasienyje ėmė ir išdygo Astravo AE, jau turėtų pradėti nutuokti, jog rusai panašiais atvejais galimai vadovaujasi truputėlį kitokios, o būtent šantažo logikos dėsniais.
Jeigu norite, tokia logika lemia, kad užimtos Zaporižios AE apšaudymas iš rusų pusės yra Putino ir Lukašenkos susitarimo pastatyti pavojingai tiksinčią taikaus atomo bombą Astravo AE pavidale derivatas, nauja aktualizacija, pasaulio šantažavimo atominės katastrofos pavojumi pritaikymas naujomis aplinkybėmis, kaip badymas priremti mus prie sienos dar prieš tiesioginį grasinimą panaudoti termobranduolinius ginklus. Jūs kaip norite, o aš čia atpažįstu labai aiškia išsiskiriantį Putino braižą.
Keletą kartų esu pabandę su skaitytojais pasidalinti prisivaidenusiu (nesižegnosiu!) vaizdeliu – kaip Putinas su Lukašenka, laisvai bendraudami prie vaišėmis nukrauto stalo, užmano atkeršyti Lietuvai už Sovietų sąjungos išardymą, nusprendę užminuoti Lietuvos pasienį iš anos pusės pavojingai įruoštos Astravo AE termobranduoliniais reaktoriais.
Labai gerai suprantu, kad teisėtai kyla klausimas – ar autorius, piešdamas tokius apokaliptinius vaizdelius, nesutirština spalvų, ar nedemonizuoja Putino ir juolab Lukašenkos? Kartais skaitytojai net retoriškai klausia – nejaugi jie iš tiesų yra tokie antžmogiai?
Ponas Putinas iš tiesų nėra joks antžmogis, greičiau yra atvirkščiai – jo veikla toli gražu nenurodo į kažkokią pridėtinę „ ant“ vertę, o prikišamai parodo šiurpą keliančio trūkumo kiaurymės bedugnę, tikrovės iškirmijimo atidengiamus vaizdelius. Taigi tokie herojai turėtų būti vadinami ne antžmogiais, o ikižmogiais ar kažkaip panašiai. Antropomorfinio pavidalo padaro nedera vadinti ne žmogumi, todėl galimai čia kaip niekur kitur tiktų neseniai atrastas įvardijamas „žmoga“, kviečiantis įsivaizduoti fundamentalų žmogiškumo trūkumą žmogaus terpėje.
Kažkas iš Putino oponentų yra pastebėjęs, kad visos Rusijos bėdos dabar susiveda į naujai užgimusio patvaldžio humanitarinio žinojimo ypatumus, kaip atrodo, turint galvoje tą paprasčiausią dalyką, jog Putinui trūksta net pusėtino humanitarinio išsilavinimo, kai atsiradusį vakuumą galvoje tokiu atveju pradeda užpildyti absurdiški kičinės ideologijos dalykai. Taigi, jeigu norite, būtų galima pasakyti ir taip, kad putinizmas yra Rusijos įkalinimo kičinės ideologijos spąstuose, bandymo tuščioje galvoje užgimusius kičo dėsnius primesti tikrovei nelaimė.
Kažkada, maždaug prieš 10 metų, Putiną esu pavadinęs Ponu Nieku. Dėl to savaitraštyje, kuris spausdino mano apžvalgas, skaitytojų buvau geranoriškai pašiepiamas metai iš metų, primetant man tokį pasakymą kaip savotišką autoriaus atpažinimo ženklą.
Vis tik galvoju, kad prabėgę metai mums visiems įkrėtė proto, todėl išsakytus andai Pono Nieko atžvilgiu argumentus straipsnelyje, jeigu neklystu, pavadinimu „Ponas niekas kaip apokalipsės raitelis“ dabar pakartosiu iš naujo, slaptai vildamasis sulaukti didesnio nei anksčiau pritarimo.
XXX
Neišdildomai įsirėžė į atmintį R.Reagano posakis, kad sovietija yra blogio imperija, o tai reiškia mažiausiai tą, jog anąsyk pasakyti žodžiai buvo labai tikslūs ir ištarti laiku. Greitai prisimename taip pat tai, kad panašia terminologija operavo Bushas jaunesnysis, skelbęs, kad prasidėjęs karas su teroristais yra gėrio kryžiaus žygis prieš blogį.
Nekvestionuojant šių žodžių teisingumo didžiąja dalimi, vis tik išlieka abejonė dėl to – ar turime teisę lengva ranka žarstytis tokiais sunkiasvoriais, galutinės reikšmės užkeikimais labai prieštaringame, dažnai persidengiančiame, nesuvedamame į aiškias schemas, pustonių pilname pasaulyje?
Tačiau pastarųjų metų įvykiai parodė, kad dėl gėrio ir blogio tvirto skyrimo vis tik kalta ne kažkokia neišsivysčiusi baltai-juoda matymo optika, požiūrio nepakankamumas, įprotis mąstyti schematiškai, bet labiau išryškėjusi dalykų prigimtis, kai pats pasaulis vėl netikėtai staigiai poliarizavosi, o teorinės artikuliacijos gėrio ir blogio priešstata užsipildė visiškai konkrečiu, nesunkiai apčiuopiamu turiniu.
Dėl neįtikėtinai begėdiškų Rusijos veiksmų pasaulis labai aiškiai pasidalijo į gėrio ir blogio polius, tačiau – prašau – neprimeskite man užduoties įrodyti tą pernelyg akivaizdų dalyką – kas kam dabar priklauso?
Paklauskime kitaip – ar tokios geopolitinės gėrio ir blogio skirties išryškėjimas ir yra tas A.Dugino bei jo pasekėjų vizijų išsipildymas apie dvipolį pasaulį, tokiu būdu neigiant iš principo visuminės tvarkos galimybę? O gal yra taip, kad blogis gali pasitarnauti visuminei tvarkai kaip kažkokia balanso sąlyga?
Nežiūrint to, kaip detaliau atsakysime į šį klausimą, daugmaž visi panašiai jaučiame, kad pastaruoju metu gėrio ir blogio skirtis įgyja vos ne teologinę dimensija, nusidažo labiau sodriomis nei įprasta spalvomis, kai drauge kankina neaiškus įtarimas, kad politologinis ar ekonominis krizės paaiškinimas dažnai tampa tarsi ir nepakankamu. Teologinė transkripcija, be visa ko kito, leidžia įvertinti dar ir tą aplinkybę, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, o labai dažnai egzistuoja melagingai prisidengdamas gėrio kauke.
Švento Tomo Akviniečio žodžiais tariant, blogis iš tiesų nėra nei esmė, nei būtis, o kaip tik yra būties nebuvimas, dar konkrečiau tariant, yra gėrio trūkumas. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėta, tomistinė blogio samprata jokiu būdu neneigia blogio arba taip suprantamo gėrio trūkumo akivaizdaus realumo.
Čia pripažįstama, kad blogis reiškiasi siaubingais pavidalais, yra būties žaizda, bet drauge čia yra neigiamas blogio lygiavertiškumas gėriui. Na, iš tiesų, pabandykime įsivaizduoti, ar, tarkime, galėtų toks veikėjas kaip Putinas iškilti į viršų kitoje terpėje nei toje, kurioje iškilo, kur kritinę masę sudaro kaip tik dvasios nuosmukis, apatija, tingumas, bukaprotystė, taip pat bailumas, sumišęs su žmogaus iš liaudies fantasmagorinėmis vizijomis apie pasaulinį viešpatavimą.
Apibendrintai tariant, gėrio pergalės pagrindinė sąlyga yra kiekvieno iš mūsų pasiryžimas darbo vietoje ir visuomenėje atlikti savo pareigas iki galo, be to, su kūrybiniu užmoju.
P.S.
Nacionalinio susivienijimo partija išplatino kvietimą rinktis į mitingą, protestuojant dėl valstybinio energetikos sektoriaus žlugdymo. Pranešimai spaudoje skelbia, kad savivaldybė išdavė leidimą rinktis į NS organizuojamą mitingą 150 protestuotojams.
Savo ruožtu skaitytojas komentarų skiltyje pastebi, kad į tokį mitingą dėl iškilusių problemų svarbos turėtų suplaukti tūkstančiai žmonių. Tačiau jeigu jis pats ten neateis, 151 vietoje stovės Ponas Niekas.
5gk3eo