Edvardas Čiuldė. Ar forsuoto antilietuvizmo užgimime Lietuvoje yra sionistinio suinteresuotumo elementas?

Kaip atrodo bent man, tai greičiausiai yra vienas iš svarbiausių klausimų šiandieninėje Lietuvoje, siekiant susivokti sumaišties situacijoje. Atsakymas į ši klausimą, manding, taip pat leistų bent iš dalies paaiškinti ir priežastis, dėl kurių mūsų padangėje buvo ir tebėra taip intensyviai pučiamas antisemitizmo burbulas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad ne šių eilučių autorius sugalvojo gretinti antlietuvizmą ir antisemitizmą pagal susisiekiančių indų principą arba, tiksliau tariant, problemiškai susiejant šiuos reiškinius, o tokia gerai žinoma, labai toksiška, visą savo gyvenimą pašventusi kovai prieš „Basanavičiaus Lietuvą“ dama vienoje radijo laidoje bandė įpiršti nuomonę, kad lietuvių tautinės sąmonės ugdymas gali paskatinti antisemitizmo daigų ar kažko panašaus prasikalimą, – o neminiu šios ištarmės autorės pavardės dėl to, kad radijo laidai nuskambėjus, dabar jau sunku atsekti, pasitikslinti, belieka tik gaudyti vėją laukuose.

Per praėjusią valdžios kadenciją antilietuvizmas Lietuvoje pasiekė aukščiausiąjį tašką, įkopė į Everesto viršūnę, taigi visi tokios alpinizmo rūšies lūkesčiai buvo patenkinti, viršyti su kaupu, kai toliau nėra – kur. Kiek žinau, nepatikrinęs visų faktų, jokioje civilizuoto pasaulio šalyje laisvai besitvarkanti tauta nėra panardinta į tokį politiškai ir teisiškai sankcionuotą saviniekos liūną kaip lietuvių tauta Lietuvoje. Kaip atrodo bent man, mes pernelyg menkai stebimės, kad Lietuvoje lietuvių tautai yra skirtas pelenės vaidmuo, jog nueinanti nuo valdžios koalicija iš esmės vadovavosi atvirai įgarsintu principu, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis.

Kitas klausimas, ar čia nepasiduodame iškastos viduramžiškos bakterijos sukeltam įtarumui, nors ir iš tolo, nedrąsiai, laidydami užuominas, kad prie tokio lietuviškos sąmonės slopinimo, tarkime, vienaip ar kitaip galimai prisideda ir sionistinis suinteresuotumas, juolab kad jau garsiai yra išsakyta nuomonė, jog lietuvybės puoselėjimas gali užtraukti pavojų žydų bendruomenei Lietuvoje ir pasaulinei žydų populiacijai?

Tačiau vadovaudamasis toli gražu ne „sąmokslo teorijos“ ar įtarumo metodologijos principais, o prieš akis styrančių faktų gausa, privalau sutikti su užgimstančio įtarumo teze, kad lietuvių tauta nepriklausomoje (?) Lietuvoje buvo užpulta „kolektyvinio Zimano“, kur pirmaisiais smuikais griežia tokie kaip Vinokuras ir panašūs ne pirmo šviežumo ir švankumo „publicistai“. Būtent jie, naujosios konfigūracijos Zimano pasekėjai, paskelbė, kad Lietuvių tauta neturi teisės turėti savo istorinio pasakojimo, jo nešvankybė Izraelio ambasadorius, žviegdamas iki pamėlynavimo, galiausiai nurodė, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pretendavęs tapti Lietuvos istorinės atminties institutu, privalo išsižadėti savo pirmapradžių intencijų, o apsišaukėlių konservatorių and Čmilytės kompanija įgyvendino Izraelio pasiuntinio Lietuvoje pasiūlymą taip pertvarkyti Centro veiklą, kad dabar jau įvykdytus čia struktūrinius pokyčius galima prilyginti visiškai institucijos sterilizacijai ar kastracijai. Kada nors istorijos metraščiuose bus rašoma, kad tai įvyko n-taisiais brandžiosios politinės prostitucijos Lietuvoje metais…

Jeigu laikysime nelabai teisėta arba greičiau tragikomiška mano anksčiau keltą hipotezę, kad Lietuva yra ruošiama tapti atsarginiu Izraeliu, vis tik lieka neatsakytas klausimas – kodėl Lietuva ir lietuvių tauta susilaukia tokio nuožmaus kaip jokioje kitoje šalyje sionistinių sluoksnių puolimo, kai net bandoma įpiršti kraštutinai nesveiką įsivaizdavimą, jog neva tai Lietuva sukėlė Holokaustą visame pasaulyje, yra, kaip rašoma vienoje vietoje „didysis Holokausto įtariamasis“. Kaip atrodo bent man arba tiksliau tariant, neabejoju nei per plauką, kad toks, švelniai tariant, padidintas dėmesy Lietuvai kyla dėl to, kad mano šaliai yra parengtas ir primestas „atpirkimo ožio“ vaidmuo. Kaip visi tikriausiai esame girdėję, Vokietija po karo už hitlerinio režimo nusikaltimus išmokėjo ir, jeigu neklystu, tebemoka dar ir šiandien pasaulinei žydų bendruomenei milžiniškas kompensacijas. Taigi, priėmus tokį kaltės išpirkimą piniginiu pavidalu, tarsi nebelieka preteksto toliau aitrinti žaizdas, ar ne? Tačiau – ar galima užmiršti tokią tautos kančių nuoskaudą, net ir nulijus banknotų lietui? Kaip atrodo, žydai čia pasąmoningai randa išeitį iš labirinto, pabandę nusilipdyti juodą muliažą, ant kurio kupros būtų galima išlieti visą sielą graužiantį įniršį ir pagiežą, apeinant tą pačią Vokietiją bei kitas įtakingas šalis. Mūsų nelaimė yra ta, kad Lietuva tapo patogiu pasirinkimu, siekiant nusilipdyti tokį muliažą ar bokso kriaušę, kurią galima uždaužyti iki kraujų. Kas be ko, tokiam šios Dievo išrinktos tautos kančių palengvinimo psichodramos išpildymui iki galo ypatingai svarbi yra ta aplinkybė, kad pasirinktas įniršio kanalizacijos objektas būtų kita tauta, tačiau būtent tokia kita tauta, kuri neturėtų didesnių tautinio sąmoningumo pretenzijų arba jau būtų praradusi kažkada turėtą tautinę savigarbą, nuolankiai priimdama jai primestą vaidmenį. Kaip matome, žydai yra talentinga tauta kažką nusilipdyti, kadaise pabandžiusi nusilipdyti aukso veršį, dabar savo talentą bando pritaikyti, siekdama nusilipdyti smirdintį atpirkimo ožį.

Net jeigu kažkam atrodytų, kad nelojalus Lietuvai ir dažnai nedraugiškas lietuvių atžvilgiu, kvestionuojant jų tautiško sąmoningumo aspiracijas, žydų bendruomenės elgesys teikia pretekstą sporadiškiems buitinio antisemitizmo Lietuvoje pasireiškimas, vis tik neabejotina yra tai, kad Žemaitaitis susilaukė didžiulio žmonių palaikymo tikrai ne dėl to, kad savo pasisakymais neva būtų pažadinęs ir leidęs subujoti anksčiau prislopintoms antisemitinėms nuotaikoms, bet todėl, kad žmonėms iki kaulų smegenų įkyrėjo tas falšas, kai kaltinimais antisemitizmu Lietuvoje neretai kaip dūmų siena yra pridengiamos niekingiausios užmačios ir labiausiai pašvinkęs šantažas.

Vienu metu man pasirodė, kad štai net toks odiozinis veikėjas kaip E. Zingeris gerai supranta to dirbtinai išpūsto antisemitizmo skandalo tariamą pobūdį, kai jis sako: „kažkas sugalvojo, gal patys ir nebūdami per daug užsiangažavę į semitizmą, bet pagalvojo, kad paimsime antisemitizmo kortą ir įšoksime į auksinį kalėdinį liftą, ir tapsime Seimo nariais, iškasę tą viduramžių bakteriją“. Žinia, taip, netikėtai pademonstravęs blaivaus proto blykstelėjimą, kalba tas pats Zingeris, kuris, jeigu neklystu, andai būdamas vienu iš tarptautinės komisijos stalinizmo ir nacizmo nusikaltimams tirti pirmininkų užblokavo komisijos veiklą, kai sovietinių nusikaltimų tyrimuose buvo prisikasta iki „žydiško pėdsako“. Tačiau, toliau paskaitęs, pasigailėjau prisėdęs prie kompiuterio, eufemizmo žodžiais tariant, tapo negera ant širdies, o tiksliau – suvimdė iki paširdžių, perskaičius jo pritvinkusius ir po to kaip sraunūs kalnų upeliai laisvai išsiliejusius grasinimus, kad dabar JAV sutryps mus į žemę ir atkeršys Lietuvai už tariamo antisemitizmo apraiškas taip, kaip niekados dar nesame matę…

Dauguma iš mūsų tikriausiai pritaria, vidujai palaiko tą įsiteisinusią geopolitinę praktiką, kad JAV visomis išgalėmis, o ypač siunčiama ginkluote palaiko Izraelį kruvinose kovose su islamistais. Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis tik kitose šalyse gyvenančių žydų bendruomenių bandymai pridengti savo nesugebėjimą bendrauti JAV korta primena Mauglio istorijos šakalo stūgavimus, pasislėpus už didesniojo gyvūno nugaros, kas tikrai neprideda tarpusavio supratimo ar juolab meilės. Net jeigu čia mano žodis nieko nereiškia, vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad toks žydų bendruomenių pasirinkimas, įgarsinti savo pageidavimus, pasislėpus už nugaros, yra žydų tautos nesėkmės istorija…

P. S.

Tik šiandien staiga sužinojau, kad mano žmona yra prisiekusi skaitytojų lobistė, matydama mene pakylantį nuo kompiuterio, pareiškusi: pagailėk nors kartą tų skaitytojų, kaskart rašinėdamas tą patį per tą patį. Nu, pagalvojau, ana yra išmintinga moteriškaitė, nieko nepasakysi. Iš tiesų, atėjo laikas bent man padėti tašką šioje temoje, gerai supratus, kad visos pastangos ta kryptimi nepadėjo net iš tolo priartėti prie dialogo galimybės su ana puse, buvo nebylios žuvies žiopčiojimas ant kranto. Ko nebūna, gal kitus diskutantus lydės didesnė sėkmė…