Edvardas Čiuldė. Ar gyvam sulįsti į žemę?

Po vieno jūsų nuolankaus tarno straipsnio labai griežtas skaitytojas komentarų rubrikoje parašė, kad autorius, rašydamas apie šeimą kaip visa ko pagrindą, tik lengvabūdiškai žaidžia abstrakcijomis, ta proga pasiūlydamas autoriui pademonstruoti iš tiesų rimtą ir atsakingą požiūrį aptariant Vilčinskų šeimą ištikusias bėdas ir nesusipratimus.

Skaitytojas net aptakiai išsakė savo abejones, kad autorius galimai sąmoningai apeina tokias temas, kurios lengvabūdiškam mintytojui yra pernelyg sunkios.

Šiam mielam ir, kaip atrodo, neabejingam kitų bėdoms skaitytojui pirmiausiai noriu pasakyti, kad nesu vestuvių muzikantas, kuris privalėtų pildyti visus pokylio dalyvių pageidavimus, taip pat nesu vadinamųjų suverenų, – kurių ideologiją p. Vilčinskas tikriausiai didesniu ar mažesniu laipsniu išpažįsta, – judėjimo šalininkas, dar tiksliau tariant, nieko tikro, be nuogirdų, apie tokio judėjimo ideologiją nežinau. Kita vertus, net ir man yra visiškai akivaizdu, kad Vilčinskų šeimos atvejis toli gražu nėra toks paprastas kaip mums bando papasakoti valdiškų įstaigų atstovai ir sisteminės žiniasklaidos propagandistai.

Dauguma skaitytojų tikriausiai prisimins, kad kiek anksčiau kalbėdami apie atvirai nusikalstamą, vaikų atėmimą iš šeimų pelningu verslu pavertusią Bernevert organizaciją, taip pat Lietuvoje priimant vadinamąjį Matuko įstatymą, iki pamišimo diskutavome klausimu – kada, kokiomis aplinkybėmis, iki kokio laipsnio institucijos turi teisę kištis į tėvų ir vaikų santykius, ar apskritai tokią teisę turi ir pan.

Vaikai nėra valstybė nuosavybė, patikėta laikinai tėvų globai, tačiau visi suprantame, kad tokiu atveju, kai šeimoje iškyla pavojus vaiko gyvybei ar sveikatai, institucijos privalo nedelsdamos įsikišti. Tačiau, kaip galime spręsti ir mus pasiekiančios informacijos nuotrupų, Vilčinskų šeimoje tokio pavojaus nė iš tolo nebuvo, greičiau yra atvirkščiai, tėvų rūpinimasis vaikų apsaugojimu nuo žalingos įtakos čia transformavosi net į truputį hipertrofuotą ar lengvai egzaltuotą pavidalą.

Kita vertus, senas klausimas dėl valstybės teisės brautis į šeimos gyvenimą aptariamu atveju įgyją naują dimensiją dėl to, jog šeima yra atsisakiusi Lietuvos piliečių statuso ir visų LR išduotų dokumentų.

Teisininkai tikrai geriau išmano tokias kolizijas, tačiau ir mes, ne teisininkai, neblogai įsivaizduojame, jog, pavyzdžiui, Lietuva neturėtų teisės „nacionalizuoti“ Lietuvoje reziduojančių ambasadorių, ne Lietuvos piliečių, vaikų, jeigu jų atžalos nelankytų čia įsteigtų mokyklų, o būtų mokomi ir auklėjami šeimoje.

Ar Vilčinskų atvejis yra kitoks, nes jie neturi eksteritoriarumo privilegijos, todėl, net ir atsisakę pilietybės, privalo paklusti tiems patiems Lietuvos įstatymams kaip ir kiti Lietuvos gyventojai? Jeigu yra būtent taip, visai suprantame – kodėl anie pasipustė padus? Žmogiškai žiūrint, tokį pasirinkimą nesunku yra suprasti ir pateisinti, ar ne?

Greičiau nuostabą čia kelia tai, su kokiu nematytu neregėtu uolumo Lietuva siekia susigrąžinti šią ne Lietuvos piliečių šeimą į savo juridinę dispoziciją, suvimdo antraštės šalies spaudoje, formuojančios įspūdį apie tėvą ir motiną kaip apie aistringai tarnybų medžiojamus žvėris.

Kita vertus, šis incidentas man kelia rūpestį truputėlį kitu rakursu. Pabandykime įsivaizduoti, kad Lietuvos mokyklose įsisiautėjus homoseksualizmo propagandai, persirengėlių vakarėliams ir vaikų žalojimo ideologijai lyties keitimo pavidale, mokykloms patapus kiaulidėmis, tėvai nusprendžia atsiimti savo vaikus iš tokios maru apsikrėtusios mokyklos. Kur jiems dėti savo vaikus ir patiems pasidėti, ar gyviems sulįsti į žemę?

Ar sakote, kad čia gali padėti privačios mokyklos, kur būtų vengiama tokios akivaizdžios patologijos?

Iš tiesų, žiūrint iš sąmokslo teorijos pozicijų, toks mokyklų kaip viešųjų įstaigų nususinimas ir subjaurojimas būtų parankus privačių mokyklų tinklo steigėjams, tarkime, tokiems kaip p. Landsbegienė…

Dar blogiau būtų, jeigu mūsų valstybė galiausiai pasuktų ta linkme, kai politiniai oponentai yra tramdomi įkaitais paėmus jų vaikus. Negalime atmesti ir tokio pavojaus…