Edvardas Čiuldė. Ar lieka laiko Tėvynės atminčiai vartotojų visuomenėje?

Kai šiandien kartas nuo karto kyla nusivylimo šurmulys dėl to, kad gražiausios ir tauriausios idėjos nerado pakankamo pritarimo platesniame žmonių rate, pats laikas būtų prisiminti, jog gyvename vartotojų visuomenėje, kuri primeta savo žaidimo taisykles ir dažniausiai užprogramuoja individą atitinkamai pasirinkti bei veikti pagal ištobulintus iki karikatūrinės ribos, tipinius šablonus. Nesakau, kad mums būtina laikytis tų taisyklių, elgtis panašiai kaip tie kunigai, kurie siekdami privilioti daugiau žmonių į bažnyčias, po pamaldų bažnyčios patalpose leidžia rengti pasilinksminimo vakarėlius, taigi ir tautos idėjos populiarinimą turėtume įvilkti į labiau blizgantį, žaismingesnį rūbą, tačiau didesnis sąmoningumo laipsnis ir geresnis sociologinis aplinkos pažinimas nepamaišys net ir tokiu atveju, kai pats nori nenori su didžiąja žmonių mase esi įtraukiama į liūną, sociologiškai vadintiną vartotojiškumo stichija ir vartojimo svaiguliu.

Kažkas tikriausiai daugmaž teisingai yra pastebėjęs, kad vartotojų visuomenėje net ir pabėgimo iš tokios visuomenės planas yra vartojimo produktas, kurio kaina galimai yra užkelta iki padebesių. Kita vertus, kaip atrodo bent man, šiandieninėje Lietuvoje net tokios mūsų gyvenimo piktžaizdės kaip sąlyginis skurdas, struktūrinis nedarbas ar net dirbtinai forsuojama imigracija yra pritaikomos brėkštančios vartotojų visuomenės totalizavimo poreikio tenkinimui, visus žmones siekiant suvaryti į tą patį vartojimo gardą be išėjimo atgalios. Kita vertus, pabandykime įsivaizduoti, kad geresnis vartotojų visuomenės funkcionavimo principų pažinimas, gali būti pasuktas ne tiek prisitaikymo ir apologetikos linkme, kaip neretai būdavo anksčiau, o dabar jau, tarkime, yra labiau vertintinas kaip bandymas perprasti tas primestas vartotojų visuomenės žaidimo taisykles tvirtos stovėsenos priešpriešais joms labui, nevartojant čia ryžtingesnių posūkio terminų (tarsi ir nepadoru būtų siūlyti išėjimo iš vartotojiškumo rojaus į dykumą pasirinkimą). Būtų svarbu aptikti priešą jo irštvoje, neišsigąstant, jog iš pradžių jis galimai pasirodys dėvintis mūsų veidą (parašęs šį sakinį, jį iškart išbraukiau kaip turintį perteklinio dramatizavimo atspalvį, tačiau tokio išbraukimo iliustraciją palieku kaip svyravimų ir tobulo neapsisprendimo šiuo klausimu iliustracijos žyminį).

Kaip atrodo bent man, tokia turėtų būti švietėjiškos veiklos ir kritinės teorijos misija šiandien, galinti padėti žmogui iš pradžių bent atsitokėti, tai daugiau ar mažiau pateisina ir mūsų dėmesio perskirstymą, šiandien jau labiau angažuotai stumiant temą – kas yra kaip tokia „ta vartotojų visuomenė“? O pradėkime svarstymu šia tema nuo išskirtinai lengvabūdiško klausimo – kaip vartotojų visuomenėje yra suprantamas laikas arba, tiksliau sakant, net ne laikas, ne, o laisvalaikis?

Kas be ko, tobulas vartotojas pažangiųjų vartotojų visuomenėje yra panašus į tą asilą, kuris skuba į priekį. masinamas prieš jo akis pakabintos morkos.

Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdama daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas laisvalaikio valandas dėl užimtumo darbe, pavyzdžiui, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusę etato, ketvirčio ir pan.

Z. Baumanas yra pastebėjęs, kad mūsų laikais šeimas sukūrusiems jauniems žmonėms, siekiantiems vartojimo respektabilumo ir dėl to užsikraunantiems papildomus darbo krūvius, mažai belieka laisvalaikio minučių pabendrauti su savo vaikais, todėl neretai siekdami kažko panašaus į kaltės išpirkimą tie pernelyg užsiėmę darbais tėveliai perka brangias dovanas, tarkime, įmantriausius žaislus savo atžaloms. Galimas daiktas, ši sociologo nurodyta aplinkybė gali bent iš dalies paaiškinti faktą, kad mūsų visuomenėje vaikų žaislų kainos yra neproporcingai užkeltos iki tokio kosminio lygio, jog kainų adekvatumo čia negali užtikrinti net didžiulė gamintojų konkurencija ir pasirinkimo įvairovė.

J. Baudrillardas yra atkreipęs dėmesį į tą tragikomišką vartotojų visuomenės paradoksą, kad vartotojui kainuoja net laisvas jo laikas, kai žmogus, siekiantis sutaupyti laiką, moka papildomai – išperkamosios nuomos būdu įsigyta skalbimo mašina padeda taupyti namų šeimininkės laiką, užbranginti pusfabrikačiai mažiau gaišti virtuvėje, brangesnis transportas padeda greičiau nuvykti iš taško A į tašką B. Tačiau ką tik aptarta žaislų kainų spiralė, kaip atrodo, paliečia dar labiau tragišką laisvo laiko vartotojų visuomenėje pusę, kai žmogus papildomai užmoka būtent už laisvalaikio deficitą.

Kas nežino Karlo Markso žodžių, kad laisvas laikas yra žmogaus turiningumo matas? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nediskretiškasis K. Marksas viską išplepa apie laiko paslaptį, pats šventai įtikėjęs, kad neva darbas yra susvetimėjęs laikas, kai savo ruožtu laisvalaikiu žmogus tarsi jau tampa pats savo nuosavybe, yra atiduodamas į savo rankas.

Gražiai išvyniota, daug žadanti laisvo laiko samprata, ar ne? Tačiau neatmeskime ir tokios „smulkmenos“, kad iš tiesų laisvo laiko neįmanoma atskirti nuo esamos gamybos, juolab vartojimo sistemos tarsi tai būtų izoliuota palaimos sala kasdieniniame darbo pasaulio okeane, kur, be visa ko kito, nesikandžioja kainos. Tokios iliuzijos nepagrįstumą ypač akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad šiandien išsivysčiusioje vartotojų visuomenėje, kai išlaidų skirtumas, tenkinant pirmo būtinumo išgyvenimo poreikius, yra suvienodėjęs tarp skirtingų socialinių grupių, socialinė diferenciacija labiausiai išryškėja kaip tik per skirtingų socialinių grupių išlaidų laisvalaikiui ir pramogoms skirtumus.

Kaip kažkas jau yra pastebėjęs, bedarbio būsena arba, kitas pavyzdys, studento dykinėjimas iki sesijos, vadinamasis studentavimo fenomenas nėra laisvas laikas, nes toks neužimtumas galop apkarsta, o studentui tampa dar ir nepakeliama našta, atėjus atsiskaitymo laikui.

Tačiau yra dar ir toks „neuždirbtas“ laisvas laikas, kurį mums dovanoja aukščiausiasis, jeigu norite, tai buvimo su savimi Tėvynės pilnatvėje laikas, kuris darbo ir vartojimo pasaulyje greičiausiai yra atpažįstamas kaip užsitęsusios pauzės, kaip sulėtėjęs laikas Todėl man atrodo, kad jeigu atsitiktų taip, jog politikams vis tik nepavyktų prižadinti tautos, Tėvynės idėją galiausiai, nori to kažkas, ar nenori, prikels hipsteriai, valkatos ir postistorinių laikų poetai.

 ***

šeštadienis

po darbo svaitės kaip po karo

iš naujo pasaulis

stiebiasi

išlikęs

tarsi

netyčia

dar nenusprendžiau:

skaitysiu visą dieną

F.Nietzshe

ar raugsiu kopūstus

žiemai