Edvardas Čiuldė. Ar Lietuva yra Žydų muziejaus filialas?

Šeduvos miestelio pakraštyje yra įsteigtas žydų muziejus „Dingęs štetlas“ (ivrito kalba „štetlas“ – lietuviškai „miestelis“), jeigu neklystu, didžiausias memorialas Europoje, užimantis kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto. Iš esmės tai yra palydovinis Šeduvos miestelio miestelis su gyvenamosiomis patalpomis, kol kas neapgyvendintomis žmonių sielomis. Būtent šio muziejaus, ar kaip ten kitaip pavadinti, steigėjai įrengė stelą, trimis kalbomis skelbiančia, kad ne kažkokie neaiškūs hitlerininkai vokiečiai, kurių čia nebūta, o kaimynai lietuviai išžudė miestelio ir apylinkių žydus. Taigi lankytojai iš viso pasaulio, jeigu tokių yra, turi puikią galimybę dar kartą įsitikinti – kokie vis dėlto baisūs yra tie lietuviai.

Dabar vėl prisiminiau, kad a. a. Markas Zingeris, seiminio Zingerio brolis, mėgdavo pasakoti tokią istoriją, kad neva Lietuvą okupavus vokiečiams, Kaune lietuvis atitempė savo kaimyną žydą „priduoti“ į gestapą, tačiau už nereikalingą iniciatyvą iš gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas „lietuviška kiaule“. Taurūs tie gestapininkai buvo, nieko nepasakysi. Taigi, nežinau, ar tai yra tiesiog dėsningumas, ar tik pasikartojamumo tendencija, bet tokias šiurpias istorija apie kaimynus lietuvius pastaraisiais dešimtmečiai dažniausiai mėgdavo pasakoti žydiško profilio sovietinės komunistinės nomenklatūros palikuonys, sąmoningai nutylintys apie hitlerinės Vokietijos vaidmenį žydų tragedijoje (Vokietija kompensacijas jau išmokėjo, rankos yra sukirstos, taigi nėra ko dabar aušinti burną – tokia gi yra prekijo etika), lietuviškai populiacijai savo ruožtu priskiriant, kaip jau praeitą kartą buvo plačiau aptarta, atpirkimo ožio, ant kurio galima išvemti visą savo tulžį, vaidmenį. Ar žydų muziejaus „Dingęs štetlas“ įkūrėjas ir dvasinis vadovas, neabejotinai sankcionavęs minėtosios stelos atsiradimą žmogus – Sergejus Kanovičius yra kito lizdo paukštis, turint galvoje, kad jo paties tėvas buvo ne tardytojas ar pokario laikų milicijos viršininkas, o Lietuvoje žinomas rašytojas? Kaip atrodo bent man, ponvaikis, užaugęs Lietuvoje šiltnamio sąlygomis S. Kanovičius yra toks pat neturintis jokių kūrybinių minčių pašlemėkas, jeigu pasiryžo mus visus įpainioti į provokaciją, kurios grandininė reakcija nežinia kur dar gali nuvesti.

Pasipiktinę dėl tokios nešvankios provokacijos žmonės kalba apie būtinybę, kad ir lietuvių kapinėse, tarkime, partizanų perlaidojimo vietose būtų pažymima, kad čia atgulė žydų tautybės budelių nukankintas žmogus, jeigu tokią įvykių seką būtų galima įrodyti ir dokumentuoti, nesunku nuspėti, kad anksčiau ar vėliau turėtų būti pasiūlyta sukurti stelą žydų tautybės komisarų ir KGB tardytojų nukankintų lietuvių atminimui pagerbti. Aš pats buvau taip užsiputojęs vidujai, kad jau buvau nusiteikęs kažką panašaus viešai pareikšti. Tačiau štai beribiame internete aptikau dorą ir paprastą nuomonę, – dabar jau negaliu atsekti kur, kada ir kokio švento žmogaus išsakytą, – kad lietuviška kapinių etika neleidžia tokio išsidirbinėjimo, kad mums nereikėtų sekti kelių pašlemėkų žydų pavyzdžiu. Dėkoju Tau, mielas žmogau, nuostabusis mano tautieti, kad tu toks esi!

Tačiau man rūpi dar vienas, paprastai mūsų padangėje neartikuliuojamas istorinės atminties puoselėjimo aspektas. Ogi, kai būtent žydų tautybės asmenys labai agresyviai skelbia, kad lietuvių istorinė atmintis yra atgyvenęs ir niekam nereikalingas balastas (kiek kartų jau girdėjome tvirtinimą, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos), tuo pačiu yra plečiamas ir gilinamas Lietuvos kaip visų pirma žydų gyvenimo ir mirties memorialinių pėdsakų teritorijos supratimas, jų memorialinės atminties artefaktai dauginasi taip sparčiai, kad pro tokį atminties įprasminimo tirštumą jau pradeda nebesimatyti pačios Lietuvos.

Andai bandžiau apmąstyti įvykių seką, kai Lietuvoje diskusijose dėl istorinės atminties vis didesnę reikšmę įgyja tarptautiniai žydiško kapitalo fondai, keldamas klausimą – ar nesiruošiama Lietuvą paversti atsarginiu Izraeliu, ar, tarkime, naujojo Izraelio inkubatoriumi. Tačiau galima paklausti dar ir taip – ar nesiruošiama Lietuvą paversti žydų muziejaus filialu? Nesunku įsivaizduoti, kad šalia Vilniaus už metų kitų būtų pradėtas statyti palydovinis atminties miestas „Šiaurės Jeruzalė“, nors gal užtektų tik Vilniaus pavadinimo pakeitimo, a?

Kažkas iš šiandien aršiai diskutuojančių žydų yra pastebėjęs, kad žydų ant žemės paviršiaus Lietuvoje liko nedaug, tačiau didelis skaičius yra Lietuvos žemelėje palaidotų žydų. Ar mirę ir žuvę žydai yra ta terakotinė armija (jeigu nežinote, kas tai yra, nesunku bus sužinoti pasigūglinus), kuri yra pašaukta užvaldyti Lietuvą?..

Redakcijos prierašas. Kalbėdami apie savo bendrapiliečius žydus nė akimirkai negalime pamiršti, kad turime branginti žydų tautybės žmones, tokius kaip Miša Jakobas, kuris buvo žydų gimnazijos direktoriumi, didžiuojasi esantis žemaitis ir galintis pažemaičiuoti arba Chona Leibovičius, a.a. Vitalijus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas, Levas Milneris, kurie nesutiko su kustytojiška F.Kukliansky veikla ir ragino šalies vadovą peržiūrėti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sudėtį.