Šio pirmadienio TV diskusijų laida „LRT forumas“ buvo orientuota atsakyti į klausimą – kokia yra Rusija po 25 metų Putino valdymo?
Kas be ko, tema tikrai verta dėmesio, tačiau bent man šios savaitės pradžios TV diskusijų forumas išliks atmintyje kaip įsidėmėtinas įvykis greičiausiai vis tik dėl to, kad, kaip atrodo, pirmą kartą oficializuotame eteryje buvo akivaizdžiai išsakyta mintis, jog, rengiantis atremti galimą totalinio priešo puolimą, ne mažiau svarbi užduotis nei pilnavertis apsiginklavimas yra būtinybė ugdyti žmonių valią priešintis, skatinti patriotinį užsiangažavimą, budinti orumo dvasią ir laisvo žmogaus savivoką (cituotu iš atminties pagal prasmę, galbūt panaudodamas ir kitus žodžius), – ką šių eilučių autorius, kaip ir jo bendraminčiai, skalambija jau tikrai ne pirmus metus.
Ar dabar jau po šios laidos pajudėjome šių uždavinių įsisąmoninimo kryptimi bent per colį? Nesu dėl to tikras, – švelniai tariant.
Štai nuotoliniu būdu laidoje dalyvavusi žinoma rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pasigyrė, kad ji jau keletas dešimtmečių ugdo Lietuvos žmonių patriotinę dvasią. Tiesą sakant, vos nenukritau nuo minkštasuolio, išgirdęs tokį anosios pareiškimą. Nesiginčyčiau, jeigu kažkas pasakytų, kad ponia rašytoja, tarpukario nepriklausomą Lietuvą linkusi traktuoti kaip nešvankų nesusipratimą, ne kartą bandė išpurenti dirvą didžialenkiško šovinizmo sėklos sudaiginimui Lietuvoje, kas mums yra ne mažesnė bjaurastis nei, iš kitos pusės, vadinamojo litvinizmo vėmalai.
Tačiau štai ir keliomis galvomis aukštesniu už kitus diskusijos dalyvius laidoje pasirodęs Valdas Rakutis sako, kad, ugdant valią priešintis, svarbu būtų tarp mūsų atgaivinti bajorišką laisvės supratimą, (cituoju iš atminties). Kaip atrodo man, tai yra įdomi, bet tikrai nevienareikšmiška išvada.
Žinia, luomas yra teisinė kategorija. Savo ruožtu, F. Nietzshe (Nyčė) pastebi, kad luomų sunaikinimas ar nunykimas pastūmėjo link vertybinės sąmonės griūties, nes luomas, be visa ko kito, buvo atitinkamų pagal luominę priklausomybę vertybių apsaugos ratas ir jų gyvastingumo pagrindas (arba vertybės yra luomo egzistavimo pagrindas – mano pastaba), o savo ruožtu luomų panaikinimas lėmė, jog atsirado beluomis žmogus-mišrainė (vadinamasis čandala), kuriam vertybės geriausiu atveju yra tik verbaliniai užkeikimai arba ideologizavimo nuosėdos, kai tikrų vertybių nebuvimą čia pakeičia žongliravimas žodžiais, būtent tokiu tuščiažodžiavimu bandant užlopyti atsivėrusią kiaurymę. Tačiau lietuviškos tikrovės virsmuose viskas yra truputėlį kitaip, ar ne?
Kad ir kaip būtų nesmagu prisiminti, andai Lietuvos bajorija (pirmiausiai teisine to žodžio prasme) nutautėjo, tačiau gaila, kad drauge neretai užmirštama kitą, mūsų pasididžiavimą skatinantį dalyką, jog būtent valstietija Lietuvoje tapo tuo motininių luomu arba luomu-donoru, kuris atkūrė luominės struktūros pilnavertiškumą moderniosios valstybės atsiradimo metu. Tokia Lietuvos moderniosios valstybės genetinė prigimtis pasimatė ir vėliau, kai, kapituliavus aukštajai karininkijai, Tėvynės ginti į miškus išėjo toli gražu ne „bajorai“. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad prieš kelis dešimtmečius atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad, prasidėjus rusų okupacijai, Dzūkijos miškuose partizanaujančios armijos pagrindas pagal socialinę prigimtį buvo neturtingi valstiečiai. Kita vertus, akis bado faktas, kad jau mūsų dienų bajorai pavojaus akivaizdoje neretai skuba įsirengti slėptuves Graikijos salose.
Taigi, tikriausiai nebus pernelyg įkyru dar kartą priminti ir tai, kad modernioji Lietuvos valstybė atgimė iš lietuvių kalbos, išsaugotos lietuviškai kalbančios valstietijos terpėje, išaiškėjus, jog savo ruožtu bajorija buvo kiauradugnė.
Šioje diskusijų laidoje buvo užsiminta ir apie penktąją koloną, kaip atrodo bent man, nuslystant paviršiumi ir banalybių tiražavimo keliu, kai iš tiesų dalykų padėtis yra nepalyginamai keblesnė.
Jeigu mes visi sutinkame, kad svarbiausia didžiųjų pavojų akivaizdoje tvirtove yra laisvo žmogaus savivoka, pasakę a, privalome pasakyti ir b, jog piktavališki bandymai užčiaupti žmogui burną, ypač tuo atveju, kai anas kalba apie konstitucinės santvarkos pagrindų gynimo pareigą, patręšia dirvą penktosios kolonos ir Lietuvos kaip svetimšalių kolonijos mentaliteto suvešėjimui, yra tokio mentaliteto pasidauginimo vitaminas. Tai pastebėjus prieš akis iškart iškyla liūdnas vaizdelis, kai imama kurpti teisinio persekiojimo byla moteriai, kuri išsakė savo drovų pasipiktinimą tik dėl to, kad Lietuvoje jau yra ribojama lietuvybės raiška. Kaip atrodo bent man, tokias bylas Lietuvoje inspiruoja būtent penktoji kolona, nepasakius toliau jau labiau diskusinio dalyko, kad apskritai ką tik nuo valdžios nusprūdusi konservatorių vadeliojama koalicija buvo penktoji kolona in corpore.
Jeigu manęs neapgauna atmintis, diskusiją dėl penktosios kolonos laidoje pradėjo toks Verslo konfederacijos viceprezidentas Dubnikovas, jau senai įrodinėjantis, kad negali būti jokių užtvarų migracijos dirbtinam forsavimui Lietuvoje, kaip supratau, dar kartą dabar pabandęs iškišti mintį, kad kenkėjiška penktosios kolonos veikla yra visa tai, kad nedera su savanaudiškais verslo interesais ir galimai trukdo gobšumo esmė fenomenologiniam išryškėjimui visu gražumu. Nežinau to, kokiai kolonai atstovauja anas, tačiau man nekyla jokių abejonių, kad toks jų kalbėjimas kenkia verslo orumo idėjai ir net pasėja įtarimus dėl to – ar Lietuvoje yra verslininkų kaip luomo garbės samprata, ar visa tai yra tik čandalos atsiraugėjimai?..
Tai sakai, kad būdami carinės Rusijos imperijos bajorais-karininkais su caru priešakyje atkūrė lietuvišką valstybę? Kalbėjo lenkiškai, tarnavo carinei Rusijos imperijai be lietuvių kalbos ir lietuviškos civilizacijos, bet ėmė ir atkūrė lietuvišką valstybę, pamažindami imperiją, kuriai jie 1914 metais davė priesaiką ir Antantei apskritai. Jūs tikrai vertas Kapsukės raudonojo diplomo ir greito nukulniavimo Žečpospoliton, kai to tik pareikalaus tie, kurių kalba kalbėjo tie pačio bajorai Lietuvoje. Jei sienos pajudės Ukrainoje – tai lenkai irgi link Lietuvos, bajorų džiaugsmui, pajudės.
Neretai pritariu jūsų konstruktyviam požiūriui, tačiau nepaneigiamas faktas aptariamu atveju yra ir tai, kad ne vienas iš čia tamstos paminėtų kategorijų žmonių vėliau dalyvavo Lietuvos atkūrimo procesuose. Nebūtų galima juos su lengva atsainumo gaidele pavadinti atsiverteliais, kitaip tariant, konvertitais, nes jie greičiau liudiją tą malonė situaciją, kai Dievas susimylėjo ir leido jiems sugrįžri prie savo šaknų. Kudirkos pavyzdys čia viską pasako.
Žinoma, aš šito neginčiju, bet faktas lieka faktu, kad to nepakako, norint supartalinti Rusijos imperijos galybę, kad būtų galima mums atsikurti. Atsikurti jau lietuviškai, o ne prolenkiškai ar visai kaip lenkiškai provincijai, kaip, tariant kažkuo tuo, kas būtų nei šis, nei tas ir, žinoma, ne lietuvių valstybė. Tik Rusijos pralaimėjimas Antrajame Žalgiryje, kurio mūšyje dalyvavo mano vargšas senelis su broliu, leido lietuvių kilmės bajorams atsikratyti lenkystės ir grįžti prie savo šaknų. Ypač žemaičių bajorams ir prasigyvenusiems per Napoleono malonę, Civilinį kodeksą, Suvalkijos ūkininkams. Beje, primenu, kad gražiausią Suvalkijos žemės gabalą atsiriekė ta strategingoji. Taip pat dalį Dzūkijos atplėšė nelaboji. Ne tik Kudirkos pavyzdys, bet ir kiti ne ką prastesni pavyzdžiai mums ir jiems, bajorams, manyčiau, buvo ta Jūsų paminėtoji Dievo malonė visai mūsų tautai, kurią dabar kažkas nori pamažinti, vėl paniekinti, apiplėšti ar naujai okupuoti, steigiant jedinstveninkų autonomiją. Taip, jie, lietuvių kilmės bajorai, grįžo, ačiū Dievui, bet dar daugiau ir negrįžo – nuėjo Žečpospolitos, to lietuvių pragaro, keliu. Ir dar prie to pačio: ko Lietuvos kariuomenės generolas ir Vietinės rinktinės vadas Povilas Plechavičius, rusams artėjant, mūsų negynė, o pasitraukė Amerikon? Va, kiti ir gana daug paprastų kaimiečių ir mažažemių ją gynė. Pavyzdžiui, mano nėščia teta buvo okupantų sušaudyta ant upės kranto, kartu su bendražyge. Tai tiek, – pagarbiai Jules.
Jeigu ne Nyčės pastebėjimo pacitavimas, tai kažkokio Čiuldės pezalai būtų žemiau plintuso.
Paaiškinu murlokams.
1. Tarpukariu žydai buvo beviltiškai nutautėję (taip teigia išmanantys istoriją, bet bijantys judinti žydų temą). Žydams žydišką identitetą skausmingai priminė toks žyderiškas Hitleris, ir už jo STOVĖJĘ pateptieji… Žydams tai prisiminti yra žemiau plintuso, todėl mieliau ‘givalt’ina’ holokaustą…
Litviai yra beviltiškai nutautėję, ir jiems tai primins Putinas (jau primena). Žydai Hitleriui turėtų pastatyti paminklą… didingą monumentą… Juk, jeigu ne Hitleris ir už jo stovėję pateptieji, (tikėtina) šiandien nebebūtų žydų, ir atkurto* Izraelio.
Ar žydai pastatys Hitleriui paminklą?
Ar litviai pastatys paminklą Putinui?
2. Penktoji koloną.
Kas yra tą vadinama ,,penkta kolona” Litvakijoje, gal Lietuvoje?
Kas sudaro penktą koloną?
Ar yra šešta kolona?
Kiek iš viso yra, bent teoriškai, kolonų ,,Marijos žemėje”?
Jeigu Čiuldė nebūtų ‘KAŽKOKS Čiuldė’, tai apie tai tikrai parašytų, bet juk medį pažinsi iš vaisių, o Čiuldę iš tauškalų.
P.S. Jeigu žydai Palestinoje plečia savo Izraelio teritoriją(!!!) visaip koneveikdami palestiniečius, ir pasaulis tai toleruoja*, tai kodėl Litvakijoje neatkurti Lietuvos ,,palinkint” žydams geros kelionės Negyvosios jūros kryptimi… negi pasaulis saujelei baltų prie Baltijos jūros taikytų kitokius standartus.
P.P.S. Kaip simboliška, baltai prie Baltijos jūros…
O kas analogiškai prie Negyvosios jūros, a?
Tokie paūmįjimai – rimta diagnozė, reikalinga stacionari gydytojų priežiūra.
Kazys Grinius buvo kilęs iš bajorų Grinių giminės, šeimoje nuo gimimo kalbėjo lietuviškai.Tiesa, Lietuvos bajoras generolas Vladas Putvinskis, lietuvių rašytoja Žemaitė vaikystėje kalbėjo lenkiškai ir tik vėlyvojoje jaunystėje išmoko savo protėvių lietuvišką kalbą, kaip ir bajoras gamtininkas Tadas Ivanauskas. Lietuvos kariuomenės generolo, Vietinės rinktinės vado Povilo Plechavičiaus motina buvo bajoraitė Bukontaitė. Didžioji dalis Lietuvos bajorų ne nutautėjo, bet tapo daugiausia lenkakalbiais,tebelaikydami save lietuviais.Matyt, tai omenyje ir turėjo istorikas Rakutis- Lietuvos bajorai taip pat aktyviai dalyvavo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrime ir gynime nuo priešų. Beje, lietuviu save laikė ir maršalas Juzefas Pilsudskis, kilęs iš Žemaitijos bajorų Gineičių ir Bilevičių ( Bilių) giminių- jis gerai mokėjo ir kalbėjo lietuviškai, Tai paliudijo su juo vaikystėje kalbėjęs kraštotyrininkas Izidorius Šimelionis.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius buvo Lietuvos bajorai.
Labai puikus ir edukaciniu požiūriu ypač vertingas jūsų prierašas, tačiau tai nepaneigia statistiškai liudijamo fakto, kad į lietuviškos prigimties bajorijos gretas buvo įsimetę masinio nutautėjimo virusas. Kita vertus, leiskite man šiandien bajoru laikyti ne tiek tą žmogų, kuris gali paliudyti savo priklausymą luomui, pateikdamas atitinkamus kredencialus, kiek tą, kuris laikosi savo garbės žodžio, galop garbę brangina net labiau už gyvybę.
Sąjūdžio metu lietuvius gerbė visos aplinkinės tautos. Tačiau niekingas 1992 metų pasirinkimas padarė lietuvius kolūkiečius (ne valstiečius!) tarptautinės pajuokos objektu. Išgaravo ir Sąjūdžio metu atgauta tautinė savigarba. Mažai tautai tas yra pavojinga. O norai tada buvo geri, kaip ir visai neseniai: tauta panoro nubausti savo didžiausią priešą Landsbergį.
O kokia Lietuva, neosovietikams ir įslaptintiesiems kagebistams siautėjant visur ir viskame?
O kas išrankiems patriotams turėjo pasiūlyti kitokią Lietuvą ? Išsigelbėjo ant plausto ir įsižeidė, tikėjosi balto kruizinio lainerio.