Liepos 23 dieną Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijos pateikė Prezidentui Gitanui Nausėdai prašymą vetuoti kontraversiškai vertinamą Genocido centro pertvarkos įstatymą.
Tai nuostabiai tiksliai intonuotas Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijų kreipimasis į šalies vadovą, kur, be visa ko kito, prašoma įvertinti dar ir tą aplinkybę – ar nuo balsavimo už minėtą įstatymą neprivalėjo nusišalinti Seimo nariai R. Lopata, E. Zingeris, Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen, kurių artimieji dirbo sovietinėse represinėse struktūrose? Kaip visi gerai suprantame, jeigu šios Lietuvos laisvei priešiškų šeimų atžalos nebūtų dalyvavusios balsavime, nebūtų likę kvorumo įstatymui priimti.
Ar prezidentas G. Nausėda išdrįs vetuoti šį laisvos Lietuvos idėjai ir nepriklausomybės idealų puoselėjimui radikaliai priešišką, juodašimtišką įstatymą arba bent teiksis atkreipti dėmesį į laisvės vėliavnešių prašymą, išsakys savo poziciją šiuo klausimu?
Pabandykime stoti į prezidento G.Nausėdos batus ir įvertinti situacija pirmiausiai iš grynai pragmatinio, apvalyto nuo vertybinių nuostatų taško jo paties karjeros ir įtakos išsaugojimo požiūriu.
G.Nausėda kaip sveiko proto žmogus tikriausiai gerai supranta, kad, jam vetavus kaip maro užkratas priešišką Lietuvai Genocido tyrimų centro vadinamosios pertvarkos projektą, kils toks kraupus kiaulių choro žviegimas, kad kilnosis net lubos.
Iš kitos pusės žiūrint, prezidentas G. Nausėda tikriausiai gerai įsivaizduoja ir tai, su kuo turi reikalą, negalės apsimesti nepastebintis, kad šį įstatymą paruošė ir bando prastumti ta pati kriminalinio mentaliteto gauja, kuri neseniai vertėsi per galvą, siekdama sufalsifikuoti jam kaltinimus ir pašalinti prezidentą iš politinės veiklos arenos į užribį.
Taigi, kyla klausimas – ar svarbi tam pačiam prezidentui kažkokiu rakursu dar turėtų būti žviegiančios kiaulių bandos, kuri neseniai taikėsi jį suėsti gyvą, nuomonė?
Abiem paminėtais atvejais veikia tie patys falsifikavimo specialistai, tačiau, kaip atrodo, vadinamosios Genocido tyrimo centro pertvarkos imamasi truputėlį kitu pretekstu nei šalies vidinėse tarpusavio kovose dėl postų ir valstybės užvaldymo buvo forsuojami skandalai.
Ką iš tiesų reiškia vadinamoji Genocido tyrimų centro pertvarka?
Užplūsta idiotiška jausena arba kvailai juokinga yra jau tai, kad mums nelieka net mažiausios galimybės apsimesti bent prieš save kažko nesupratusiais, arba, kitaip tariant, nelieka erdvės interpretacijų įvairovei, kai jau ne vieną kartą labiausiai apgailėtinos reputacijos žydai viešai laidė užuominas, kad laisvės kovotojų garbę atstovaujančiam Centrui reikėtų išrauti geluonį, kaip supratau, pagal juos toks Centras turėtų būti paverstas neįgaliu (iškastruotas) arba atviru tekstu skelbiant, jog lietuviai esą neturi teisės patys rašyti istorijos, jiems tokiu atveju neva reikėtų sukurti priežiūros instituciją, sudarytą iš žydų lobistų.
Tiesą sakant, aš pats taip postringaujančių žydų nacistų net nevadinu žydais, mintyse juos tituluodamas šunžy… vardu. Tačiau klaikiausia, kad tokių šunžy… užsakymą paknopstomis puolė vykdyti konjunktūrinė koalicija, kurią nuo šio momento savo mintyse vadinsiu tik baisuomenės vardu ir puoselėsiu viltį, kad anksčiau ar vėliau baisuomenės kontingento pasirinkimai bus įvertinti teisiškai.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, prezidentas G. Nausėda neišdrįs išdrįsti nevetuoti minėto juodosios konjunktūros įstatymo, net žiūrint iš pragmatinio taško, nes priešingu atveju liktų vienui vienas akis į akį su baisuomene, nusisukęs į priešingą pusę nuo didžiosios Lietuvos.
Galiausiai kreipimosi autoriai tarsi sufleruoja prezidentui dar ir tokią išeitį, kad anas galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, peradresuodamas jų klausymą ir prašydamas išaiškinimo – ar nuo balsavimo už minėtą Genocido tyrimų centro „pertvarkos“ įstatymą neprivalėjo nusišalinti tie Lietuvos parlamento nariai, kurių artimieji yra dirbę sovietinėse represinėse struktūrose. Kas be ko, paprastai sakoma, kad vaikai neatsako už tėvų ar protėvių paklydimus, tačiau visai kitas atvejis, kai palikuonys tęsia savo artimųjų piktavališką veiklą, nukreiptą prie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Tačiau, žinoma, ne tie, įvardyti ar neįvardyti, pragmatiniai interesai, greičiausiai, kaip norisi tikėti, lems prezidento apsisprendimą vetuoti pražūtingą Lietuvai įstatymą, o Prezidento įsipareigojimas būti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės garantu, teisinės visuomenės principų sargybiniu.
P. S.
Ar klausiate – kaip šių eilučių autorius drįsta baisuomene arba ideologine gauja pavadinti žmonių sambūrį, kuris, be visa ko kito, stoja kovojančios Ukrainos pusėje?
Tačiau sunku nepastebėti, kad jie smerkia agresorę Rusiją pirmiausiai dėl to, kad anoji siekia sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir kultūrą, iš kitos pusės, skelbdami, jog savo ruožtu lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros naikinimas yra tolesnės pažangos laidininkas.
Kad ir kaip žiūrėsi, nesueina galai, todėl, kaip atrodo bent man, jų užsiangažavimas dėl Ukrainos pergalės yra apsimestinis ir vidujai prieštaringas…
Post post scriptum
Jau išsiuntęs straipsnelį redakcijai sužinojau, kad prezidentas G.Nausėda pasirašė šį Genocido tyrimo centro pertvarkos projekto įstatymą.Tikiuosi, kad mūsų nusivylimas prezidento pasirinkimais nesutrukdys jam tapti laimingu žmogumi ir padės pelnyti didžiulę vadinamųjų konservatorių pagarbą.
