Pradėkime nuo to, kad Putino režimas jau eilę metų turi didelių problemų su lavonais, t. y. su kapinių logistika, ieškant geriausio varianto – kaip nuslėpti savo kariuomenės dalinių žuvusiųjų karinėse avantiūrose skaičių?
Dar 2015m. žuvę Donbaso karo lauke Rusijos kariai neretai buvo laidojami su išgalvotais vardais ir pavardėmis, siekiant užmaskuoti faktą, kad apsišaukėliškų pseudorespublikų vadinamieji kovotojai didele dalimi yra reguliariosios rusų armijos samdiniai, jeigu ne rekrūtai.
Iš kitos pusės, dar prisimenu pasakojimus iš tų metų, kad nutekėjus informacijai apie tokio nelaimėlio žūtį Ukrainoje, žuvusiojo pavarde ir vardu netoli nuo jo gimtųjų vietų prisistatydavo apsimetėliai iš tarnybų, tokiu būdu siekdami visiškai užpainioti žmonių protą ir vaizduotę, paskleisti netikrą žinią, kad pražuvėlis kažkur ar kažkaip tarsi yra dar gyvas.
Žiūrint iš sveiko proto pozicijų, tai pernelyg kerėpliška akcija, nesveikai užsitęsusi žuvusiojo žūties fakto nuslėpimo operacija, tačiau iš to labai aiškiai matosi, kaip svarbu buvo režimui užmaskuoti savo armijų gyvųjų nuostolių mastą ir kareivių kilmės vietą.
Ar nemanote, kad palaidotas po svetimu vardu ir pavarde žmogus neturi ramybės net po mirties, jo kapas yra, jeigu leisite taip pasakyti, pamėklėbilus objektas, t. y. ta vieta, kur gali pradėti vaidentis.
Baisus košmaras prasideda tada, kai neleidžiama žmogui dorai net numirti, dar baisiau yra, kai oficialiai atsisakoma pripažinti žūties faktą, kai po mirties atimamas vardas ir pavardė, kai žuvusį kare sūnų apraudančią motiną totalitarinė valdžia pavadina užsienio agente, tačiau užvis baisiausiai, kai jau mūsų dienomis Kremlius bando nutildyti tokių motinų balsą, sumokant joms tylėjimo ir nuolankumo mokestį. Neatsitiktinai dabar Rusijos kariuomenės formavime pirmenybė teikiama išeiviams iš neturtingų šeimų ir imperijos pakraščių populiacijos.
Baisus košmaras prasideda tada, kai neleidžiama žmogui dorai net numirti, dar baisiau yra, kai oficialiai atsisakoma pripažinti žūties faktą, kai po mirties atimamas vardas ir pavardė
Tokios šalies, kur jaunų vyrų mirtis tampa gimdytojų, o taip pat brolių ir seserų, kitų giminaičių pragyvenimo šaltiniu, vaizdinys yra kraupiai klampus, nuo taip užsuktos komercijos vaizdinio pašaliečiui piestu pasistoja plaukai!
Kaip jau ne kartą girdėjome, 20022 m. metų žiemos pabaigoje Kremliaus pradėtame kare Rusijos tarnybos labai nenoriai atsiima iš karo lauko savo žuvusiųjų karių kūnus tikriausiai ne tik dėl įprasto aplaidumo ir nepagarbos gyvybei, bet galimai ne mažiau ir dėl to, kad baiminamasi nenumatytai išpampusios išlaidų eilutės, išmokant kompensacijas žuvusiųjų giminaičiams, bandoma kažką sutaupyti skurstančios šalies mirties buhalterijos sąskaitose.
Nesunku suprasti, kad už dingusiojo be žinios statusą, neradus kūno, dažniausiai jo net ir neieškant, papildomai mokėti nereiks, pademonstravus čia velnišką ūkiskaitos išradingumą.
Savo ruožtu ukrainiečiai kantriai surenka rusų karių lavonus, užgrūsdami tam pritaikytus ir nepritaikytus šaldytuvus, galimai ne tiek vedami humaniškumo ir krikščioniškosios meilės priesakų, kiek bodėdamasi vaizdinio, kad, nutirpus sniegui, lavonai miško žvėrių ir šunų bus tampomi po laukus ir miškus.
Totalitarizmui kaip tokiam lavonai apskritai yra nemenka problema. Politiškai sukurtai prievartos sistemai visų pirma yra svarbu palaužti kitaminčių sielą, bet, kaip atrodo, čia kartais dar iškyla ir toks fantasmagoriškas keblumas – kaip ištrinti oponentų buvusio gyvenimo materialų liudijimą, kur paslėpti kūnišką nukankintų žmonių egzistencijos pėdsaką, t. y. lavoną? Kitaip tariant, čia prasideda labai konkrečios technologinės problemos – kur padėti „nepatogius“ lavonus: sudeginti, išskraidinti į mėnulį, ištirpdyti sieros rūgštyje ar pan.? Žemė, kaip žinome, nėra tokia diskretiška, kad visados klusniai saugotų baisias paslaptis.
Žinia, naciai degino sukrautus į rietuves nukankintų konclagerių kalinių kūnus. Kai kurie XXa. Pietų Amerikos režimai, o dar visai neseniai, kaip atrodo, ir A.Lukašenka demonstravo sugebėjimą pradanginti savo oponentus taip staigiai ir radikaliai, kad nelikdavo net mažiausios užuominos apie jų kūnišką egzistenciją, net saujos pelenų ar tirpalo kristalizacijos nuosėdų.
Tačiau ir Putinui galiausiai lavonai yra didesnis rūpestis, labiau nediskretiški liudininkai nei Rusijos gyvieji žmonės, ar ne?
Kita vertus, V.Putinas tikriausiai nebijo vaiduoklių, jeigu ryžtasi taip išniekinti mirtį, taip pat akivaizdu ir tai, kad jis nesiruošia atsitiktinai pasimirti pats dėl, pavyzdžiui, užstojusios sąžinės graužaties, pasivijusios atgailos kančių, nes sąžinės užgimimui yra reikalingi bent minimaliausi vaizduotės sugebėjimai ir šioks toks intelekto spontaniškumas.
Anksčiau ar vėliau jis numirs dėl senatvės, pristojusių ligų arba bus nudaigotas savo bendraminčių. Tačiau sunku arba neįmanoma įsivaizduoti, kur tuomet būtų galima pakišti (pakavoti) nusibaigusio Putino lavoną taip, kad žemė jo neišspjautų.
