Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.
Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių, siekiančių atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė, diskusijose? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių, pasiryžusių atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Tačiau, kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, o neretai ir valstybės idėjos kanalizacijos specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio, užklimpsta arba pasiklysta, užgesus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui.
Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.
Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politikų korpusas degradavo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!
Ta proga paklausiu – kur dingo Vytautas Radžvilas, pasimetė kažkur užribyje, buvo išremtas iš politinio lauko jaunesnių partijos bičiulių ar savanoriškai emigravo iš tos pagairės, kur velnias koją gali nusilaužti?
Kad ir ką dabar pagalvojote, tikriausiai dauguma sutiks, kad politinė Lietuvos klasė pagreitintu kaip nutrūkusios kino juostos kadrų ritmu nususo iki tokio lygio, kad anosios moralinis ir intelektinis nuosmukis šiandien jau yra didžiausias pavojus šalies nacionaliniam saugumui.
Kas be ko, ryškiausia naujojo šaukimo Seimo asmenybė yra Vytautas Sinica, protingas ir valingas, žaižaruojantis idėjomis žmogus, po metų kitų tikriausiai tapsiantis politikos Saboniu, vieninteliu tokiu naujųjų laikų istorijoje Tačiau net ir krepšinio komandai reikia 12 žaidėjų – ne juodvarniais lakstančių, ar ne? O kol kas, kaip atrodo bent man, labiau partija tarnauja Vytautui nei Vytautas gimtajai savo partijai, tokia disproporcija tapdamas panašiu į savotišką Nacionalinio susivienijimo Brežnevą…
jau dabar brežnevo, iki naujo šaukimo netilps į seimo liftą.