Edvardas Čiuldė. Ar tai jau turėtų būti traktuotina kaip Pirčiupiai II?

Remigijus Žemaitaitis baisiai sujaukė Lietuvos politinę sistemą, kitaip nepasakysi. Kita vertus, taip sakydamas, turiu galvoje ne naujajai koalicijai kylančius keblumus, o tai, kad anas rinkimuose į Seimą suvalgė partijų, kurios, kaip atrodo bent man, būtų parankesnės Lietuvai, sprendžiant svarbiausius šaliai kylančius politinius iššūkius, tarkime, tokių kaip Nacionalinis susivienijimas ar Karbauskio valstiečiai, balsus, apskritai nugriebė tautinio sąmoningumo apraiškas rodančių politinių jėgų palaikytojų „grietinėlę“. Štai čia susiduriame su pirmuoju paradoksu, nes pats Žemaitaitis niekados nedavė preteksto įsivaizduoti, kad jis puoselėja tautinio identiteto sentimentus ir todėl po jo iškelta vėliava neva galėtų telktis tautiškai susipratusių žmonių masės. Greičiu yra taip, kad iš to, didele dalimi Žemaitaičio pagimdyto chaoso turėtume išmokti pamoką, jog tautinės savimonės puoselėjimo užduotis toli gražu negali būti siejama su antisemitizmo ar pseudo antisemitizmo, kaip čia aptariamu atveju, atrūgomis, štai bent man nesunku įsivaizduoti, kad pirmiausiai lietuvis nacionalistas demonstruoja išskirtinę pagarbą žydų tautai, kviesdamas savo tautiečius sekti žydų pavyzdžiu, mokantis iš jų, kaip reikia mylėti motiną Tėvynę ir aukotis jos labui.

Vis tik nuodėmė būtų nepastebėti, kad, labai pritemtai kaltinamas antisemitizmu, Žemaitaitis, nepaisant pabrėžtino savo leksikos grubumo ir atskirais atvejais spalvų sutirštinimo, nepasakė nieko tokio, kas pernelyg prasilenktų su tiesa ar neturėtų bent tiesos grūdelio. Taigi, kaip atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau bus apsimesti nematančiu, kad tokie iš piršto laužti kaltinimai antisemitizmu ir nešvankios isterijos aukštumas pasiekęs Žemaitaičio puolimas jau teikia pretekstą net didesniam ratui žmonių nei jį rinko į Seimą pradėti minimo politiko įšventinimo į herojus procesą, matau ir girdžiu, kaip po truputėlį Žemaitaičiui pradeda simpatizuoti net ir tie žmonės, kurie anksčiau jį laikė dėmesio nevertu juokdariu. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik aklas šiandien gali nepastebėti, kad antisemitizmo paūmėjimui Lietuvoje greičiausiai gali pasitarnauti būtent nešvankios gaujos užveista dirbtinai forsuojamų kaltinimų antisemitizmu subkultūra, kai tokia gauja kovoja su savo pačios pagimdytu priešu, nurenka antisemitizmo derlių iš jos pastangomis išpurentoje dirvoje įterptų sėklų. Jeigu mano paaiškinimas pasirodė pernelyg painus, prisiminkime, kad net juodžiausiais komunistiniais laikais nebuvo užveistas iki tokio intensyvumo komunistinių idėjų konjunktūrinės nuomonės privalomumas kaip šiandien, kai nusičiaudėjęs viešumoje žmogus iškart gali būti apkaltintas antisemitizmu. Ar klausiate, kokia yra tokios konjunktūrinės gaujos, siekiančios užveisti ir padauginti antisemitizmą kaip savo veiklos prasmingumo ir papildomo lėšų šaltinio, skelbiant kovos su tokiu pačių užsiaugintu antisemitizmu šūkius, sudėtis? Žinoma, tai yra kraštutinai nusmukusios moralės politikai, susireikšminę kvailiai ir ypač tie, prie užsienio fondų prisisiurbę žmogėnai. Kaip dabar galima būtų nepastebėti, kad būtent Izraelio Kneseto ir Izraelio ambasados reakcija į dirbtinai išpūstą, kas be ko, tariamo antisemitizmo skandalą Lietuvoje buvo kaip niekados korektiška, pabrėžtinai diplomatiška, drauge anajai pusei užsimenant apie draugiškus šalių tarpusavio ryšius. Leiskite man patikėti, kad toks švarus kreipimosi tonas yra spingsulės šviesa tamsiame tunelyje.

Nesu skaitęs Žemaitaičio įrašų jo veidaknygėje (tai būtų jam pernelyg didelė garbė), tačiau iš to, kas girdėjosi viešojoje erdvėje, nesunku susidaryti įspūdį, kad dažniausiai politikui buvo priekaištaujama dėl to, kad esą anas yra prasitaręs, jog žydų tautybės asmenys dalyvavo NKVD veikloje, kankinant ir žudant garbingiausius Lietuvos piliečius, laisvės kovotojus.

Kas be ko, budelių nereikėtų vertinti pagal tautybę, dažniausiai aptariamu atveju tai buvo iš Rusijos atsiųsti specialistai, tačiau vis tik sunku bus užmiršti, ypač jeigu čia bus bandoma kažką užmaskuoti, to nešvankaus fakto, kad būtent žydų tautybės budeliai kastruodavo į jų nagus patekusius politinius kalinius, prisiminkime bent Rainių žudynes arba partizano vado nukankinimą. Tai „žydiškas pėdsakas“ Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Žinia, iš to tikrai nereikėtų darytis pernelyg plačių apibendrinimų, tačiau jeigu kažkas pabandytų įrodinėti, kad tokia atvirkštinė fiksacija pasąmoniniu būdu kyla dėl šioje tautoje paplitusios apipjaustymo procedūros ir nesugebėjimo tąsyk dėl suprantamų priežasčių suvaldyti įniršio, tokios racionalizacijos tikrai nelaikyčiau piktavališku antisemitizmu, o greičiau traktuočiau kaip bandymą į loginę seką sustatyti fantasmagorinio pobūdžio faktus. Tokiu interpretaciniu pavidalu įsisąmonintas faktas galimai jau nebekeltų antisemitinių kolizijų.

Apgailėtina yra ir tai, kad, kaltindami Žemaitaitį antisemitizmu, tokie kaltintojai negali nurodyti nė vieno skandalingojo politiko pasisakymo, kuris nereikalautų didesniu ar mažesniu laipsniu pradėti diskusijos dėl tikrosios tiesos nustatymo, išskyrus tą liūdnai pagarsėjusį Žemaitaičio teiginį, paknopstomis atpažįstamą kaip akivaizdų melą, kad neva Pirčiupius sudegino žydai, nors Žemaitaitis ne kartą yra paaiškinęs, kad jis čia techniškai suklydo, paminėdamas Pirčiupius, kai iš tiesų turėjo galvoje sovietinių partizanų išžudyto Kaniūkų kaimo atvejį, kuris yra aprašytas šių žudynių dalyvių žydų leidinyje, išleistame Izraelyje. Todėl prezidentas Gitanas Nausėda pats vakar truputėlį pamelavo, sakydamas kad Žemaitaitis meluoja, kalbėdamas apie žydų sudegintus Pirčiupius, tokiu savo melu, kaip buvo leista suprasti iš reikšmingų prezidento nutylėjimų, įsirašydamas į prisiekusių antisemitų gretas. Tačiau tuoj pat, mielieji, turėsime pasikelti į aukščiausiąjį fantasmagorijos tašką, nes dabar tiesiog privalau jums priminti, kad prieš keletą metų ne vieną kartą (taigi nepriklausomai nuo šiandien susiklosčiusių aplinkybių) esu papasakojęs skaitytojams istoriją apie tai, jog sovietiniais laikais atsitiktinai teko sutikti žmogų, kuris gyrėsi labai artimai pažįstantis Zimano šeimą, kol galiausiai ėmė ir išdėstė visą tiesą, kad Pirčiupio sudeginimo jubiliejų metu Zimanas su kompanija girtaudavo muziejumi tapusioje partizanų žeminėje, prisimindami puikai įvykdytą operaciją, kada Pirčiupių kaimo prieigoje, vedami nežmogiškai piktų intencijų, specialiai pametėjo nužudytų vokiečių kareivių kūnus, tokiu būdu užtraukdami baisią negandą kažko jiems neįtikusiam kaimui. Tokią istoriją išgirdau iš atsitiktinio liudininko lūpų dar anais laikais karinėje stovykloje, į kurią buvau paimtas iškart po universiteto baigimo, labai šaltą rudenį sudrėkusioje palapinėje besišildant prie spirito ugnelės.

Kaip nesunku įsivaizduoti, niekas anais laikais neieškojo „didvyrių“, nužudžiusių vokiečius okupantus, nesant galimybės įrodyti, kad tai padarė kažkas iš kaimo gyventojų, savo ruožtu mūsų laikais tarsi ir buvo bandoma Genocido tyrimų centro istorikų pastangomis išrišti šios tragiškos istorijos paslapties mazgą, kol galiausiai viskas buvo nuleista tylomis, dėl, kaip yra sakoma, šventos ramybės.

Ar ketvirtadienį susirinkusi, kaip žadama, 5 tūkstančių žmonių minia uždegti žvakutes tokiu būdu pagerbs ir sudegintus Pirčiupius. Vargu bau… Todėl, kaip sako klasikas, geriau būtų, jeigu išplautos sąmonės žmonės, susirinkę į krūvą, imtų ir pasidegtų sau užpakalius.

Kvailiausias dalykas dabar būtų pasmerkti Gitaną Nausėdą, kuris šioje situacijoje bando išlaviruoti su mažiausiais nuostoliais savo karjerai ir krašto saugumui, tačiau jo dramatiškas įsijautimas į teisuolio kaukę vis tik palieka nemalonų prieskonį…