Net ir didžiausias skeptikas galimai pasąmoningai vis dar tiki, kad Donaldui Trampui pavyks paskutiniu momentu ištraukti tokius kozirius, kurie padės sustabdyti Rusijos karą prieš Ukrainą, apraminti imperinius Rusijos apetitus, tas pats Trampas, kaip atrodo, dar prieš perimdamas JAV prezidento postą reikšmingai prisidėjo tramdant karo gaisrą Artimuosiuose Rytuose, kita vertus, dauguma žmonių galimai puoselėja dar ir tokią viltį, kad su Trampo pagalba pavyks užbaigti vakarų visuomenėse įsipliekusį pilietinį karą, kuris kyla dėl politinio užsakymo kaip gyvenimo normą primesti visuomenei patologijos taisykles ir žmonių pasipriešinimo normalizuoti nenormalumą kaip kažkokį naująjį normalumą.
Kaip tiksliau pavadinti tą politinį užsakymą – noeomarksizmu, leftizmu, pažangizmu? Taigi, kol dar nesutariame dėl terminų, pavadinkime tą marazminę doktriną, skatinančią nenormalumą, pavaduojančiu laikinu nenormalizmo terminu, doktrinos antagonistus tituluojant normalizmo atstovų vardu.
Galima iki begalybės ginčytis dėl ideologinių skirtumų, tačiau dauguma tikriausiai iškart pripažins, kad mūsų ideologiniai priešininkai reikalauja į gyvenimą žiūrėti išnarintomis akimis, verčia prisiimti stovėsenos ant blakstienų laikyseną, iš esmės draudžiant naujai struktūruojamos visuomenės žmogui atsistoti ant kojų, neigiant žmogaus prigimtį kaip normalumo atsparos tašką. Taigi galimai yra taip, kad ideologiniai skirtumai tarp jų ir mūsų yra išvestinis dydis, atsirandantis dėl principinio mūsų ir jų ontologinio arba, kitaip tariant, metafizinio skirtingumo. Dar kitaip tariant, mūsų atsparos taškas yra pirmapradė būties intuicija, jų – būties pakeitimo dirbtinumo artefaktais fikcija, judėjimo negyvybingumo linkme pasija, vedanti į mirties subkultūros priešpriešinimą gyvenimo versmei ir gyvastingam vakarų kultūros okeano purslojimui.
Lietuvoje mėgstama sakyti, kad stovime teisingoje istorijos pusėje, taigi, dabar jau galime pabandyti įsivaizduoti, jog Trampas mums gali padėti suprasti, kad ta teisingoji istorijos pusė, be visa ko kito, yra būtent normalizmas, jo vardo svoris gali padėti nusverti svarstyklių lėkštutę normalizmo linkme. Kaip atrodo bent man, tai būtų ypač svarbus postūmis mūsų stiprybės ir kovinės dvasios nugalėti blogio imperiją atgimimui.
Kaip visi gerai žinome, šiandienos žmogų užklupę postmodernieji išbandymai nėra tas pirmas kartas, kai buvo pabandyta nenormalumą įteisinti kaip naująjį normalumą. Dar senovės Graikijoje, o po to ir Romos imperijos laikais buvo bandoma pateisinti homoseksualizmo pasiją arba net išplitusią tuo metu kaip maras pederastijos praktiką „kultūrinio tęstinumo“, švietimo ir panašiais išsigalvojimais. Tačiau štai žinomas moderniųjų laikų prancūzų filosofas, fundamentalaus daugiatomio veikalo „Seksualumo istorija“ autorius M. Foucault (Fuko) pastebi, kad tokie ar panašūs „danties užkalbėjimai“ (mūsų laikais panašią funkciją atlieka dirbtinai forsuojama pridėtinių žmogaus teisių teorija, vedanti į vakarietiškos žmogaus teisių doktrinos sunaikinimą – mano pastaba) negalėjo užglaistyti baisios įtampos, kylančios dėl tokio neadekvatumo, kai buvo bandoma pateisinti nepateisinamus dalykus (žinia, pats Fuko, neslėpė savo homoseksualių polinkių, todėl jo sugebėjimas įvardyti toleruojančią seksualines inversijas visuomenę kaip baisaus streso visuomenę yra pagyrimo vertas intelektinio sąžiningumo pavyzdys).
Ne kartą jau esu rašęs apie šį precedentą, todėl apibendrintai dabar pastebėsiu tik tai, kad pakilti tuo meto visuomenei iš nuopuolio ir atsistoti ant kojų padėjo aukštoji, orientuota į būtį, antikos filosofija ir krikščionybė, be mažiausios išlygos pasmerkusi pederastijos praktikas.
Ar sakote, kad mūsų laikais žmonėms trūksta gyvo tikėjimo, todėl krikščionybės vaidmuo jau nėra toks svarbus trokštamam kultūros atsivertimui normalizmo linkme?
Tačiau leiskite dar kartą pastebėti ir tai, kad net ir tokiu atveju yra galima išsaugoti gyvą tikėjimą vakarietiškos kultūros, susiformavusios krikščionybės išpurentoje dirvoje, idealais, įpareigojančiais sekti normalizmo puoselėjimo keliu.
Ar Trampas taps tuo politiniu tarpininku, kuris gali pasitarnauti visai žmonijai, savo veikla tapdamas palankiu vakarų sugrįžimo prie savo kultūrinių šaknų veiksniu?..
***
pagaliau po daugybės metų mus lydėjo sėkmė ir prasiveržėme
įžengę į vietovę radome ištuštėjusius fortifikacinius įrenginius
visos skruzdėlės jau buvo iškeliavusios
gi debesys ilgai kontroliavę padėtį iš viršaus
traukėsi netvarkingais būriais atlaisvindami
dangaus žydrynę
oras žydėjo nauja viltimi
ultravioletiniai spinduliai netrukdomi
virto į žemę stulpais
praverdami žvilgsnį
į neįmanomas
negyvo kraštovaizdžio perspektyvas
vietovė buvo nugyventa
netinkama natūralizacijai
tačiau mumyse išdidžiai ruseno
nuolanki gyvybės ugnis
prasiveržėme tais žiemos kankorėžių epidemijos metais
Mūsų laikais žmonėms, būtent, labai trūksta gyvojo tikėjimo. Paradoksas yra tik tame, kad tuomet, kai krikščionybė išsigimė į savąsias didžiąsias sektas – katalikų, stačiatikių, protestantų – gyvasis tikėjimas ir buvo pradėtas slopinti labiausiai. Sektantiškos dogmos tapo svarbiausios. Priešprieša, nesantaika ir neapykanta buvo ir vis dar yra įsiplieskusi tarp šių didžiųjų sektų, neskaitant mažesnių, beveik visiškai ignoruojant gyvąjį tikėjimą, kuris beveik vienintelis išlaiko skęstančią susiskaldžiusią krikščionybę. Tikroji religija, iš dalies kylanti iš gyvojo tikėjimo, šiuo metu jaučiasi panašiai kaip Jėzaus propaguojama religija-evangelija apie Dievo tėvystę ir visų žmonių brolystę tais laikais, kai Jėzus bandė pateikti savąją evangeliją surambėjusiems dvasiniams žydų religiniams valdovams. Žmogus sugebėjo ir iškraipyti tikrąją Jėzaus evangeliją, ir sukurti darinius, kurie visiškai nėra tikroji Dvasinė visų žmonių Bažnyčia.
Tame ir yra didžioji dabartinė žmonijos problema – senoji tvarka (ir pseudodvasinė, ir pseudopažangi) skęsta, o naują kurti žmonija dar nėra net pradėjusi. Be to, kurdama naują, pridarys gausybę klaidų – tokia jau ta žmonių prigimtis (savanaudiškumas ir puikybė žlugdo ir pačius geriausius ketinimus)…
nebegerbs niekas nei kolaborantų, nei iškrypėlių 🙂
Aš taip pat truputi prie poezijos!
♨️♨️♨️
Žvengia kiaulės linksmai
drąsiai riesdamos nosį,
o cenzūros krankliai
vis į mūšį žygiuoja.
„Dar kitaip tariant, mūsų atsparos taškas yra pirmapradė būties intuicija, jų – būties pakeitimo dirbtinumo artefaktais fikcija, judėjimo negyvybingumo linkme pasija, vedanti į mirties subkultūros priešpriešinimą gyvenimo versmei ir gyvastingam vakarų kultūros okeano purslojimui.“
Edvardas Čiuldė rašo – ” Ar Trampas užbaigs visų karą prieš visus?…Donaldui Trampui pavyks paskutiniu momentu ištraukti tokius kozirius, kurie padės sustabdyti Rusijos karą prieš Ukrainą.. ideologiniai priešininkai reikalauja (Čiuldės) į gyvenimą žiūrėti išnarintomis akimis, verčia prisiimti stovėsenos ant blakstienų laikyseną..ideologiniai skirtumai tarp jų ir mūsų (Čiuldės) yra išvestinis dydis atsirandantis dėl principinio mūsų ir jų ontologinio arba, kitaip tariant, metafizinio skirtingumo….Dar senovės Graikijoje, o po to ir Romos imperijos laikais buvo bandoma pateisinti homoseksualizmo pasiją arba net išplitusią tuo metu kaip maras pederastijos praktiką „kultūrinio tęstinumo“, švietimo ir panašiais išsigalvojimais…
Čiuldė dėsto šiuolaikiškai kvailiojančio „girto kiškio sapną”, kaip prieš 30 metų Reigano su Gorbačiovu, po to Jelcino su Bušu vyresniuoju „išgelbėtus ir sunormalėjusius” čiabuvius eilinį kartą, dabar jau Trumpas vėl nuo „nenormalumų gelbės”…
Belieka optimistiškai konstatuoti, kad su tokiu istorijos ir realybės „supratimu” ne tik Trumpas, bet ir kvalifikacijos nepraradęs sanitaras lansberginio durnių laivo keleivių išgelbėti nėra pajėgus ir prie didžiausių norų.. Protingi „dėdės” dar XIX-XXa. pradžioje daug ką visiems papasakojo kaip viskas su „normalumais” bus. Vėliau, koks Orvelas savo „Gyvulių ūkyje”,gerai supratęs „iš vidaus” santvarkos „subtilybes”, tuometine feljetonine forma visiems detalizavo jų laukiančią ateitį… Bet Čiuldei nė motais, jis toliau sapnuoja, kokios Antikos laikais „buvo ideologijos, kultūros tęstinumai..”, taip sakant, tuometinių išminčių protiniai-intelektualiniai vaizdiniai.. Nors vienas protingas” dėdė” dar prieš daugiau kaip 100 metų įtikinamai aprašė, kaip Antikos mąstymas iš esmės skyriasi nuo mūsų
supratimo.. Antikos žmonių mąstymą sąlygojo tik tai, ką jie matė ir ką jautė kaip tikra.. Todėl reiškinys pavadintas „pidarastija” tik buvo pavadintas kaip toks be jokio smerkimo, palaikymo…, „normalumo-nenormalumo” nustatymo… Antikos „čiuldėms” viskas buvo normalu tai, kas buvo suvokta jog egzistuoja ir nenormalu tai, ko nėra „fiziškai”… Kaip ir Antikoje būtų buvę laikoma „nenormalu”, jei koks Antikos ” Čiuldė” pasakotų apie tai, ką jis „jaučia, mato, girdi, žino…”, bet viso to, be savo žodinio sapnavimo, jis kitiems parodyti negali….