Edvardas Čiuldė. Ar už santuokinę neištikimybę reikia bausti mirtimi?

Neeikvodamas laiko tuštiems išvedžiojimams, iškart prisipažinsiu, kad nesu didelis Salomėjos Nėries poetinio talento gerbėjas. Tiesa sakant, nesu to dalyko, kuris manęs niekados pernelyg nedomino, t. y. S. Nėries poetikos žinovas, tačiau jau vien bendro išsilavinimo pagrindu drįsčiau forsuoti prielaidą, kad lakštingala sovietiniais laikais pramintos poetės kūrybiniai iškovojimai toli gražu neprilygsta nei Donelaičio, nei Maironio, nei Mačernio iš anų laikų, nei Nykos-Nilūno, nei Martinaičio, nei to paties Tomo Venclovos kūrybinio palikimo svoriui kitais laikais, per šviesmečius atsilieka nuo Justino Marcinkevičiaus kaip lietuviško epo kūrėjo įnašo į tautos istorinės atminties puoselėjimo lobyną.

Kitas dalykas, kad kai kurie S. Nėries eilėraščiai, be pretenzijų atspindėti gilesnius žmogaus sąmonės sluoksnius, yra virtę liaudies dainomis, ogi dainuojami užustalėse (pats esu tai girdėjęs ne kartą), o to nepamatyti arba bandyti nutylėti faktą, kad tauta yra linkusi mistifikuoti Nėrį kaip poetiškumo etaloną, yra baisi kvailybė. Tokiais pat debilais laikyčiau ir Komisijos (tikro anosios pavadinimo neatsimenu) dalyvius, kurie nusprendė demontuoti S. Nėries paminklą ir tokiu būdu suteikti dviprasmiškos reputacijos poetei nekaltos kankinės statusą. Negaliu nepastebėti, kad debilų komisija pasielgė dar bjauriau nei sovietinių laikų paveldo komisijos, nes nesame girdėję, kad, tarkime, sovietmečiu buvo imtasi naikinti svetimo sovietiniam mentalitetui Maironio bareljefus ir kitus memorialinius ženklus.

Tačiau jau girdžiu kaip jūros bangos ūžimą atošiantį pasipiktinusios žmonių minios klausimą – ar ir toliau garbinsime Tėvynės išdavikę, poemos apie Staliną autorę, tarsi niekas nieko miestų aikštėse eksponuodami anosios paminklus, ar tokiu būdu nepakenksime jaunosios kartos patriotiniam auklėjimui, a? Kartais ta proga dar prisimenama, kad štai norvegai sugebėjo nuversti nuo postamento iš tikrųjų didelį kūrėją, Nobelio premijos laureatą Hamsuną, uždarę jį į kalėjimą, pavadintą ligonine, taip nubausdami rašytoją už jo pronacistinius pasisakymus.

Dėl pastarojo argumento nepraleisiu progos pastebėti, kad – šiukštu! – niekados nereikėtų sekti norvegų pavyzdžiu, apie norvegų pasirinkimus verta žinoti nebent tik dėl to, kad turėtume prieš nosį orientyrą, kas yra tikrai blogas pasirinkimas. Su Hamsuno nuskalpavimu šios tautos klystkeliai nesibaigia, verta dar prisiminti, kad po II-ojo pasaulinio karo Norvegijoje buvo prievarta sterilizuojamos visos nepavyzdinio socialinio elgesio moterys, o net ir mūsų dienomis čia legaliai veikia iš tiesų pronacistinė Barnevernet organizacija.

Kas be ko, Hamsuno ir Nėries pavyzdžiai yra nelygintini. Kita vertus, kaip atrodo bent man, visiems mums palengvėtų, jeigu bent truputį pakeistume S. Nėries „bylos“ akcentus, imdami painų Nėries gyvenimo atvejį kaip pavyzdį – kur nuveda posūkis į kairę? Taigi, pirma buvo „posūkis“, o po to – išdavystė, ar ne? „Posūkio į kairę“ idioma taip ir yra suprantama – kaip išdavystės nusakymas, ar jūs manote kitaip? Kaip atrodo, toks nusakymas labai tinka ir mūsų dienų leftistams, ne kitaip.

Kaip visiems daugmaž žinoma, S. Nėrį toli į kairę nusitraukė toks trečiafrontininkas Raila, išvaizdus bernas, suviliojęs meilės ištroškusią mergiotę. Pasakojama dar ir tai, kad Raila buvo nepriklausomos Lietuvos saugumo agentas, infiltruotas tarp trečiafrotininkų. Ar pastaroji aplinkybė bent iš dalies švelnina S. Nėries kaltę? Kažin kažin…

Taigi – kas buvo ta S. Nėris? Turint galvoje tai, kad karo metais Rusijoje anoji, be visa ko kito, dar kartą ištekėjo, neišsiskyrusi su pirmuoju vyru, būtų galima pasakyti, kad Salomėja Nėris buvo talentinga kekšelė…