II dalis.
Praeitą kartą užbaigėme pokalbį, pusiau juokais, pusiau rimtai keldami klausimą: o kur pasidėsime mes pasaulyje, jeigu, kaip pranašaujame, jau greitai konservatoriai atsidurs politinio lauko paraštėse?
Šiandien, jeigu norite, šį klausimą galima perfrazuoti dar ir taip: kas toks atsvers mums atsivėrusią politinio lauko tuštumą, kas jau netrukus stos į dominuojančios politinės jėgos pozicijas?
Didelės paslapties čia išties tarsi ir nėra, sociologiniai politinių partijų populiarumo tyrimai rodo, kad kituose Seimo rinkimuose turėtų triumfuoti socialdemokratai. Tačiau palengvėjimo ant sielos toks labai tikėtinas spėjimas, kad kiti rinkimai lems politinio lauko persimainymą, neatneša, nes, kaip atrodo, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) po naujų rinkimų labiau subtiliomis priemonėmis pratęs nueinančios nuo arenos Laisvės partijos pradėtos seksualinių mažumų interesų prioretizavimo programos įgyvendinimą. O man asmeniškai labai skaudu ir liūdna yra tai, kad Bronislovo Genzelio bandytas sudaiginti socialdemokratinių vertybių derinimo su tautiniu užsiangažavimo skiepas LSDP gretose toli gražu neprigijo. Gaila, kad yra prarasta tokia unikali galimybė.
Įdomi aplinkybės yra tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), šiandien jau nedviprasmiškai ginančios šeimos vertybes, reitingai šuoliuojančia kreive auga, šiai partijai sėkmingai perimant ne tiek centro kairės, kiek konservatorių elektoratą.
Net jeigu valstiečiai mutantai nėra jokie naujieji senieji konservatoriai, būtų prasminga bent sau užduoti klausimą – ar žalieji valstiečiai galėtų atsverti tą tuštumą, kuri atsivėrė, kai konservatoriai savo vadovų buvo paklaidinti leftizmo dykumoje.
Tačiau politiniams valstiečiams dėl savo vadovų kyla ne mažesnės problemos nei konservatoriams dėl Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio, skiriasi galbūt tik tokių problemų pobūdis.
Žaliųjų valstiečių lyderis tikriausiai iki pat savo politinės karjeros pabaigos bus atpažįstamas kaip toksiška alergizuojanti būtybė, mums nesugebėjus, net ir labai stengiantis, pamiršti, kad anas sugriovė atominės elektrinės statybos mūsų šalyje planus, pasisakė prieš Lietuvos įstojimą į NATO.
Ramūnas Karbauskis LVŽS dariniui yra tas pat, kas beprotis su skustuvu rankose, stovintis tau už nugaros.
Ar Sauliaus Skvernelio partijai kada nors pavyks išsinerti iš politinio paauglio, norinčio žengti visais keliais, kailio, – atsakymo į šį klausimą nežinau net iš tolo.
Savo ryžtu apie Liberalų sąjūdį, Viktorijos Čmilytės-Nielsan vedamo ar stumiamo neomarksizmo (leftizmo), taip pat tautinės refleksijos nureikšminimo keliais taip pat patylėsiu, nerasdamas nieko gero pasakyti.
Kita vertus, kam dar galėtų būti neaišku, kad vadinamoji Lietuvos lenkų rinkimo akcija yra persivadinusi Jedinstvo, taigi ta pati mergelė kita suknele, Lietuvos politinės sistemos dugnas. Neturėkime iliuzijų dėl to, kad jeigu jie galėtų, mirtinai neužkandžiotų Lietuvos.
Taip piktokai prasitariau tikrai ne todėl, prisiekiu, kad dabar čia yra kalbama apie lenkų tautybės žmonių politinę organizaciją, didinančią konkurenciją politiniame lauke, o tik dėl to, kad, kaip atrodo man, pastaroji netoli pažengė į priekį, atitrūkdama nuo savo pirmtakės papročių ir įpročių.
Taigi į akis krinta ta disproporcija, kad sovietinė armija jau seniai pasitraukė iš Lietuvos, o po mūsų šalies laukus ir miestus, sakykime, vis dar braido Zimano šmėkla, jeigu sutiksite su autoriumi, kad „Zimanas“ yra tinkamiausias pavadinimas Lietuvos engimo ir lietuvių tautos niekinimo simbolinės figūros įvardijimui. Štiš Zimanai iš Lietuvos! Kas iš įtakingų politikų sugebėtų tai ištarti valingai ir pabandytų išvyti Zimano šmėklą iš Lietuvos žemelės, a?
Tačiau tiesa yra ir tai, kad tobula politinė sistema mums nenukris iš dangaus, neužgims kaip Atėnė iš Dzeuso galvos galutinai susiformavusiu pavidalu, Todėl svarbu yra pastebėti pozityvių pokyčių galimybes jau šiandien, švelniai tariant, netobulai funkcionuojančioje politinėje šalies sistemoje, ar ne?
Žiūrint mano akimis, ta aplinkybė, kad LSDP pirmininke ką tik iš naujo buvo perrinkta Vilija Blinkevičiūtė yra savotiška garantija, kad socialdemokratai gali pabandyti subalansuoti daugumos ir mažumų interesus.
Jeigu aniems to nepavyktų padaryti, pasitikėjimo socialdemokratais burbulas tikriausiai greitai susprogtų.
Kaip atrodo bent man, sveiko proto pozicijų įtvirtinimo Lietuvos politinėje sistemoje galimybė yra labiau sietina su V.Blinkevičiute nei su liberalais, nežiūrint to, kad žinomas žurnalistas Rimvydas Valatka anksčiau mėgdavo sakyti, jog liberalizmas yra sveikojo proto manifestacija.
Kaip atrodo, išties yra pagrindas apversti šią R.Valatkos tiesą, pastebint, kad šiandien Lietuvoje kraštutinės fazės politinis liberalizmas reikiasi kaip sergančio proto kančios, kaip drugio apsėsto organizmo konvulsijos.
Kas be ko, neįmanoma net įsivaizduoti, kad R,Karbauskis paleistų partijos vairą iš savo rankų, tačiau, kaip atrodo, konservatoriams pakeisti vadovaujančiuose postuose I.Šimonytę ir G.Landsbergį, drauge atstumiant į antrąjį planą moters taškuota suknele į partiją atsivestus žmones, svitos personažus, yra techninio pobūdžio klausimas, nereikalaujantis egzistencinio apsisprendimo. Kitu atveju Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai neabejotinai smuks į dar gilesnį dugną, o kam malonu yra, sakykite, tapti patentuota padugne.
Lietuvos politinės sistemos krustelėjimas tikriausiai reiškia dar it tai, kad persirengėlių laikai baigėsi.
Lietuva yra vadinama demokratine respublika, be to, ji, juokais tariant, neturi savo Sibiro, todėl mums reikės išmokti išgyventi dantis sukandus, nežiūrint Lenkų rinkimų akcijos krečiamų eibių.
Daiktai stotų į savo vietas, jeigu nacionalinę valdžią visos šalies mastu pradėtų formuoti Nacionalinis susivienijimas. Kiek galėtų užtrukti tokia kelionė į daiktų prigimtinės vietos apturėjimą, parodys gyvenimas, ne kitaip.
