Edvardas Čiuldė. Ar valstybės perkrovimas galėtų lemti Zimano šutvės galą? (III)

I dalis Čia. II dalis ČIA.

Užstojusią šiandien Lietuvoje politinę sumaištį daugelis žinomų politologų ir žurnalistų aiškina kaip valdžios mechanikos didesnę ar mažesnę problemėlę, palaikydami mūsų tikėjimą, jog, naujai sutepus tokį mechanizmą, mašina atsigaus ir įjungta iš naujo pradės burgzti.

Savo ruožtu aš pats dėl to būčiau atsargesnis, turėdamas liūdną vasarotojo padėtį, kad, perdegus žoliapjovės varikliui, net padidinta alyvos porcija neprideda prikelti iš numirusių užstrigusio mechanizmo.

Kaip atrodo jūsų nuolankiam tarnui, pažadintas žmonių nusivylimas dėl neteisėtų išmokų savivaldybės tarybose yra tik viena iš galimų, galbūt net atsitiktinė skandalo įpūtimo forma, kai tikroji griūties priežastis yra išlikimo limitų išsekimas arba, dar tiksliau tariant, naujos generacijos konservatorių, tapusių dabartinės politinės sistemos svarbiausiąja grandimi, praradimas teisės būti.
Skaitytojau, dar neskubėk ironizuoti, nes pats gerai suprantu, kad ne mano, pastaruoju metu jau nebalsuojančio už šią partiją, pasirinkimai lemia konservatorių išlikimą ir pasilikimą iš inercijos politikos lauke, galiausiai čia kalbame ne apie teisę kaip jurisprudenciją, o, jums leidus, pradedame diskusija dėl būtiškojo įgalinimo būti.

Ogi, kaip atrodo dabar, patys konservatoriai savo pasirinkimais prarado visus išlikimo limitus ir būtiškąjį įgalinimą būti, pagreitintu tempu netekę idėjų kaip tarpininkavimo tikrovei būdo.

Įžvalgiausi politologai labai teisingai pastebi, kad dabartinės generacijos konservatorių bendravimas su savo pasekėjais didele dalimi persikėlė į internetinį burbulą, kur jie dabar visi susitinka kaip įkalinti E.T.A. Hofmano stikliniame rutulyje liūdnos pasakos veikėjai. Vis tik drįsčiau sakyti, kad ne realybės ir virtualybės priešprieša, kai gyvenimas yra padalijamas į gyvenimą prisijungus ir atsijungus, yra svarbiausioji skirtis aptariant naujosios generacijos konservatorių likimą, o ta mutantų konservatorių gyvenimą vairuojanti nauja aplinkybė, jog, bėgant laikui, konservatoriai parado, pakeliui išbarstė idėjas ne tik kaip savo gyvybingumo sąlygą, bet ir kaip žmogaus tikrovės tikroviškumo pagrindą, mainai už tai įsigydami purvinus muilo burbulus. Dabartinės konfigūracijos konservatoriai Lietuvoje yra labai panašūs į tuos laukinius indėnus, kurie už stiklo karoliukas atidavė visą savo auksą.

Lengvai suprantu, kad ne vienas žmogus gali pagalvoti, jog idėja taip pat yra kažkas virtualaus, teorija neva yra sausa šaka, žemėlapis niekados taškas į tašką, išskyrus Luiso Borcheso aprašytą atveji, neatitinka tikrovės išmatavimų ir gyvo kraštovaizdžio reljefo, taigi realiausiai gyvena tas žmogus, kuris tiesiogiai, be idėjų ir kitokių sąmonė konstruktų tarpininkavimo, „įsilieja“ į tikrovę. Tačiau nėra taip paprasta, kaip kartais norisi galvoti. Tarkime, gal ir galimas žmogaus, tobulai suaugusio su gamta, gyvenimas, neužmirštant, kad gamta žmogaus pasaulyje taip pat yra idėja, tačiau politikoje tikrovė yra atrandama tik idėjų tarpininkavimo, dar tiksliau tariant, prožektavimo būdu, kai tokia idėja kaip sufokusuotas prožektoriaus šviesos spindulys leidžia atkovoti tikrovę iš tamsos, „išplėšia“ ją iš šešėlių karalystės.

Kas be ko, idėjų trūkumo atveriama tuštumą įmagnetina visas mentalines pasaulio šiukšles, tampa lengvai prilimpančių nerūšiuotų atliekų sandėliavimo vieta. Ta vieta, kur nebeliko idėjų, iš toli yra atpažįstama kaip besikaupiančių šiukšlių kalnas. Kita vertus, kai nebelieka idėjų pagalba nušviečiamų kelių tikrovės kryptimi, dar lieka konjunktūros atveriami šunkeliai, tuščias prisitaikėliškumo dangus, tobulai bergždžios sąmonės palaima.

Ar sakote, kad šiandieninės konfigūracijos Lietuvos konservatoriai ir jų artimiausieji sąjungininkai yra Vakarų vertybių gynėjai, antirusiškos retorikos Lietuvoje avangardas?
Žinia, jeigu Vakarų vertybės būtų tokios, kaip jas šiandien supranta Lietuvoje konservatoriais pasivadinę žmonės, Vakarams būtų šakės, be variantų. Tačiau galima pasakyti dar ir taip, kad konservatoriais prisistatančių lietuviško kirpimo leftistų supratimas apie vertybes yra visiškai neadekvatus tikrovei dėl viską iškreivinančio tokio jų supratimo lėkštumo. Tai yra toks vertybių supratimo lėkštumas, kuris erozija apkrečia visą vertybinį pasaulį ir pastaruoju metu, kaip atrodo, tampa jau nepakeliamai sunkus net patiems konservatoriams.

Kitas dalykas yra tai, kad antirusiška retorika šiandien mūsų pasaulyje užgimsta ir tarpsta be didesnių pastangų ir įtampos, nereikalauja specialaus pasiaukojimo, todėl tokia retorika, kad ir kaip žiūrėtume, jau jokiu būdu negalėtų būti traktuojama kaip savojo nuogumo pridengimo skraistė ar juolab kaip indulgencija už buvusias ir būsimas nuodėmes.

Pats tokią vagą nuo seno varydama gerai žinau, kad antirusiška retorika yra nepakeliamas lengvumas.

Šiandien tai yra toks paprastai atliekamas dalykas kaip kasdieninė higiena, todėl nereikėtų demonstruoti kenčiančiojo veido mimikos ir didvyriškumo pozų, kai darai maždaug tik tiek, kad po darbų sode su muilu ir šiltu vandeniu nusiplauni rankas (įsiręžti čia nėra jokio reikalo). Kita vertus, tikriausiai jokiame teisme sunkiam nusikaltėliui nebus atleista kaltė ir sumažinta bausmę tik dėl to, kad jis paprastai kiekvieną dieną išsivalo dantis.

Kartais sakoma, kad mūsų laikais visas politinis spektras per kelias padalas pasistūmėjo į kairę, taigi esą ir konservatoriai privalėjo tapti jeigu ne raudonaisiais, tai bent rožiniais arba žydrai rožiniais. Tačiau Lietuvoje suklestėjusi konservatorių gentis trūktelėjo taip stipriai, kad atsidūrė kitoje horizonto pusėje, šalia kitų išvirkštinio pasaulio personažų.

O gal G.Landsbergio įkvėptų konservatorių veikla yra tik stiklo karoliukų žaidimas, pateisinamas jeigu ne etiniu, tai bent estetiniu požiūriu, prisimenat, kad tokio žaidimo principus savo romane išaukštino Hermanas Hese. Pats kažkada tokius G.Landsbergio paklaidintus konservatorius esu pavadinę žaisliniais konservatoriais.
Tačiau kad ir kaip ilgai užsižaistume, pamiršę laiką, anksčiau ar vėliau teks prabusti tikrovėje, ar ne?..