Edvardas Čiuldė. Ar „visi sutilpsime“?

Praeitą kartą buvau skaitytojų išbartas dėl to, kad, nepritardamas raginimams, jog neva nelojalūs lietuvių tautai kitataučiai turėtų kuo greičiau palikti Lietuvą, parašiau, kad čia sutilpsime „visi“, neišskiriant net mūsų niekintojų.

Atidesnis skaitytojas galėjo pastebėti, kad turėjau galvojau tas Lietuvoje nuo senesnių laikų gyvenančias tautines mažumas, kurių nuomonių įgarsintojai kartas nuo karto demonstruoja panieką titulinei Lietuvos tautai, toli gražu nesiruošdamas keisti savo ne kartą išsakytą požiūrį, jog Lietuva privalo ginti savo sienas kaip akies vyzdį, užtvenkdama dar sienos išorėje ekonominių perėjūnų kloaką.

Imkime už pavyzdį tą patį Arkadijų Vinokurą, kuris sako, kad Lietuva be ES teisyno jam būtų tik žemės gabalas, mūsų ausiai pagaunat, kad žodis „gabalas“ čia yra ištariamas su lietuviškuose frazeologizmuose prasimušančiomis neigiamomis šio žodžio konotacijomis. Štai Aušrinė Armonaitė, jeigu prisimenate, apie savo kolegą yra pasakiusi, kad tas yra šūdo gabalas, o kolega dėl to labai nusiminė, neatmestina, jog kur nors kamputyje net apsiašarojo…

Galiausiai man, vertinant daugiametę A.Vinokuro, kaip viešojo tribūno, veiklą, susiformavo toks, teisingas ar neteisingas įspūdis, kad anas yra lietuvių tautos niekintojas profesionalas, galimai išgyvenantis iš išpuolių prieš lietuvių tautą. Ar skalsi tokia lietuvių tautos niekintojų duoną – nežinau, gal jie, perfrazuojant žinomą posakį, valgo tik pyragus?..

Tačiau, norite tikėkite, norite – ne, nejaučiu nė mažiausios neapykantos tokiems vinokurams, greičiau – atvirkščia, užjaučiu juos, pergyvenu dėl jų savijautos, o, mokėdamas Sodrai, rūpinuosi jų sveikata, galėčiau net nuvarvinti ašarėlę dėl jų nepavydėtinos padėties.

Jau praeitą kartą užsiminiau, kad vaizduotėje bandant prisimatuoti jų situaciją sau, stojant į jų batus, labai gerai suprantu, kad negalėčiau išgyventi šalyje, kurios nacionalinis tapatumas man būtų svetimas kaip maras, nesugebėčiau išlikti krašte, kurio tautinė kultūra man keltų alergija, taip baisiai dirgintų kaip kryžius piktąją dvasią, niekaip nesugebėčiau čia prisitaikyti nepasiligojęs, per anksti nepasimiręs, jeigu neturėčiau Dievo dovanos pamilti to krašto kultūrą, gamtą, taip pat tautą – to krašto valstybės kūrėją.

Kita vertus, jeigu gyvenimas užsitęstų tokiame nemylimos tautinės kultūros krašte, tai butų kančios prailginimas, ar ne? Tokia svetima kultūrinė terpė galiausiai išsausintų, išgraužtų iki minusinės padalos, visiškai sunaikintų mano laimės hormoną, kai dėl tonuso palaikymo ir kartėlio sumažinimo beliktų tik ieškoti pretekstų užpulti to krašto Tautą.

Jeigu prisimenate, Eugenijus Gentvilas pasakoja, kad savo giminaičiui su medine koja, kažką nekorektiškai pasakiusiam apie homoseksualus, labai korektiškai yra paaiškinęs, kad valstybė privalo suteikti privilegijas LGBT bendruomenei, kurių neturi kiti piliečiai, nes neva jam, neįgaliajam, valstybė gi teikia tokius gyvenimo palengvinimus, kurių neturi sveikieji asmenys.

Įdomus pastebėjimas, tačiau čia man labiau rūpi net ne interesų prioritetizavimo klausimas, o plika akimis įžiūrima (gal anksčiau ar vėliau bus padaryti ir sociologiniai tyrimai) tendencija, kad seksualinių mažumų interesus atstovaujantieji, taip pat ir patys atstovaujamieji, yra linkę piktai pasišaipyti iš tautiškumo pasijos, nepraleidžia nė menkiausios progos pademonstruoti savo niekinamojo požiūrio į lietuvybę.

Kad ir kaip ten būtų, su dvejomis medinėmis kojomis, neįlipsi į dangų, ar ne?

Kita vertus, jeigu viduramžių scholastai darė prielaidą, kad ant adatos smaigalio gali sutilpti gyva velnių begalybė, galima puoselėti nedrąsią viltį, kad Lietuvoje kada nors galėtų sutilpti ne tik daugumos, bet ir mažumos, nesulipdamos tarpusavyje.

Kitas dalykas, kad aš tikriausiai kažką pražiopsojau, nerasdamas nuorodų, jog Lietuvoje yra nacionalinis sutarimas dėl to, jog tikslinga Afrikos šalyse ir kituose pasviečio kraštuose kurti įdarbinimo Lietuvoje agentūras, sukviečiant į šalį kultūriškai svetimą gaivalą, kuris, kaip ypač akivaizdžiai parodė ir paskutinių savaičių įvykiai, anksčiau ar vėliau su savimi mums atneštų sunkiai išsprendžiamas nacionalinio saugumo problemas. Jeigu tokio susitarimo referendumo ar bent politinių partijų sutarimo Seime pavidalu nėra, drąsiai būtų galimas sakyti, kad vyriausybės savivaliavimas šia linkme yra ne tik prilygintinas nacionalinių interesų išdavystei, bet ir turi labai akivaizdžius kriminalinio nusikaltimo požymius.

Toliau klausimu – kaip galima sutilpti ant Lietuvos žemės – diskutuoja optimistas ir pesimistas.

Optimistas —
Žemė yra kiekvienos tautos stiprybės šaltinis. Tačiau ir atskiras žmogus yra labiau atsparus likimo vėjams, kol laikosi įsikibęs gimtosios žemės. Šiuo atveju kalbu ne tik apie valstietį, kasdieniniu rūpesčiu glostantį žemės grumstą, pastoviai apibėgantį visus jos pašalius, ne tik apie žmogų, stačiai čia pat, už gimtojo namo slenksčio stebintį rudeninį lapų šokį ar po neužtrukusios žiemos maloniais odos šiurpuliais pajuntantį pavasarėjančios gimtinės dvelksmą, bet taip turiu galvoje emigrantą, liūdnais atsiminimais vis grįžtantį ir grįžtantį prie ištakų, stiprybę semiantį iš gimtosios šalies vaizdinių.

Banali tiesa, žmogus be žemės yra tik neturintis savo prigimtinės vietos pasaulyje klajūnas.

Žemės neapkaltinsi išdavyste, nemeile, kvailoka jos atžvilgiu inscenizuoti pavydo scenas, tačiau vis tik tikime, jog net ir išlaisvinta iš personifikacijos įvaizdžių žemė nėra visiškai nejautri mūsų rūpesčiams, dėmesingumui, mūsų vilčiai. Kas be ko, gimtinę dengia skaidrus ir lakus dangus, tačiau ne kiekvienas patenka į praskriejantį dangų, tuo tarpu žemė su savo bedugne tolerancija galiausiai neatstumia nė vieno iš mūsų.

Sakoma ,,istorinės mūsų žemės”. Tačiau istoriškumas neišsemia visos Tėvynės žemės prasmės. Iš tiesų Tėvynės žemė pranoksta istoriškumą savo fatališkumu. Žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinio būties balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo perteklinio istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.

Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.
Kai būna labai blogai, mes dar turime galimybę, kaip parodė laisvės kovotojai partizanai, įsikasti į žemę!

Pesimistas —

Žemė yra mūsų silpnumo šaltinis, neaiškaus nerimo sąlyga, pagiežingumo užkratas. Dabar jau, regis, galima taip jau viešai įvardinti savo „achilo kulną“, kalbėti, net virkauti apie tokią mus ištikusią bėdą, nes, tiesą sakant, niekam šitai nėra paslaptis.

Naujųjų laikų Nepriklausomybės akto signatarų sprendimas pasiskirti sau prestižinius žemės sklypus pažeidžia pačią šerdį, riboja tautiečių pastangas suprasti vienas kitą. Taigi labiausiai gerbtinus naujųjų laikų bendrapiliečius, iš tiesų drąsius žmones ištinka negarbė dėl tos pačios žemės, Kalbame čia, žinoma, visų pirma apie moralinius nuostolius. Ilgai, oi ilgai žmonių atmintyje išliks ir žadins pagiežą iš esmės kvailokas paaiškinimas, jog esą tokiu būdu valstybė parodė pagarbą pačiai sau. Kaip neįtikėtinai blogai apie valstybę čia kalbama, kai nesuvaldytas savanaudiškumas (ir neteisėtumas) traktuojamas kaip pagarbos valstybei ženklas? Kyla įspūdis, kad godumas yra toks priešas, kuris gali mus sunaikinti iš vidaus, ar ne?

Kaip atrodo, šis precedentas vis tik kažkaip siejasi – per palankios atmosferos sukūrimą, per tarpinę prielaidų grandinę – su vėlesniu garsiojo žemės kilnojimo įstatymo atsiradimu. Tai įstatymas, kuris korupciją Lietuvoje pakylėjo į naują lygmenį. Šio įstatymo dėka ne tik įtakingi valdžios ir verslo vyrai, bet ir šiaip visur sugebantys prilįsti ponai sugebėjo lengvai, o būtent popierinių manipuliacijų būdu, pamokant kam reikia, įsigyti didelį turtą, t.y. žemę priemiesčiuose, draustiniuose, paežerėse ir pan.

Vis tik pati įdomiausia figūra Lietuvoje yra žemės matininkas; ne vienas iš jų ėmė bei suformavo ir pačiam sau pasiskyrė dešimtis žemės sklypų. Vardan palyginimo galima tarti, toks matininkas yra nelyg koks banko kasininkas, kuris be įprasto atlyginimo savo nuožiūra pastoviai sau išsimoka milijonus iš banko sąskaitų.

Šią bėdą, žinoma, vainikuoja tai, jog, kelios privačios firmos Lietuvoje supirko, į savo rankas perėmė milžiniškus žemės plotus. Žinia, kai kurie žemės benderiai yra tik statytiniai. Taigi tikrasis Lietuvos žemės savininkas dar nežinomas, apie tai sužinosime (gal būt) tik praėjus kelioms dešimtims metų.
Tačiau jau dabar tarsi ir pradedame suvokti, kad negalime taikstytis su padėtimi, kai yra užgrobiami ir privatizuojami Tėvynės peizažai.

Žemgrobiai! Šis žodis ne tik tariamas kasdieninėje kalboje, bet ir užrašomas oficialiuose raštuose. Įsiklausykime, žodžio semantika sako, kad laisvės kova dar nesibaigė, pasakoja, jog privalu išlaisvinti žemę nuo grobikų. Teisine kalba tai reiškia, kad neteisėtais būdais įgytos žemės nuosavybės teisėtumas anksčiau ar vėliau bus kvestionuojamas visa jėga, tarkime, priimant nutarimą, kad senaties terminas čia negalioja, kad žemės, kaip ir sielos, vagystės neįteisina laikas.

Istorija turi daug galimybių. Viena iš jų: šalia amžino žydo, girto suomio, anglo džentelmeno XXIa. antroje pusėj galimai atsiras groteskiškas bežemio lietuvio tipažas.