Edvardas Čiuldė. Ar yra kita alternatyva tautai nei pasaulio pabaiga?

Pasiruošimą Ukrainos kariniam užpuolimui Putino Rusija pradėjo totaline informacine ataka, forsuodama skalambinimo visam pasauliui kampaniją, kad Ukrainiečiai, girdi, nėra tauta. Tiksliau tariant, buvo be perstojo skiedžiama apie tai, kad ukrainiečiai dar nėra tauta, jog neva tikra tauta Ukrainos populiacija gali tapti tik sugrįžusi į Rusijos glėbį, patyrusi mirtiną mutantės meškos pabučiavimą.

Į šį atvejį būtina įdėmiai įsižiūrėti šiandien Lietuvoje dar ir dėl to, kad pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta įtikinėjimai, kad savo ruožtu lietuviška populiacija jau nėra tauta arba bent privalo nesijausti tokia, turėtų, žiūrėdama į ateitį, galutinai išsižadėti tautinės priklausomybės, nes tautinės tapatybės palaikymas iš inercijos ar juolab puoselėjimas neva yra didžiausia kliūtis Lietuvos pažangai.

Ar sakote, kad ši „dar – jau“ analogija yra didesniu ar mažesniu laipsniu pritemta, nes pirmuoju atveju informacinis užpuolimas turėjo paruošti dirvą kariniam užpuolimui, o antruoju atveju neva jokio užpuolimo nėra, kai spaudimu nutautėti siekiama tik paspartinti ES integracinius procesus?

Lietuvoje pirmiausiai mums bando įpiršti tie žmonės, kurie užpraeito ir praeito dešimtmečių eigoje lengvai buvo atpažįstami kaip prorusiški politikai šalies politikos olimpe.

Tačiau tikriausiai neturime teisės taip paprastai viską sudėlioti į iš anksto paruošta dėžutes, jeigu drauge sugebėsime įvertinti dar ir tą faktą, kad jokioje kitoje ES šalyje, išskyrus Lietuvą, iš aukščiausiųjų tribūnų nebandoma įrodinėti, kad tautinė tapatybė yra pažangos stabdys. Tikriausiai didesnės paslapties nei sąžinės sąskaitų suvedimo tai nesudaro, tačiau mane, be visa ko kito, neramina ir ta aplinkybė, kad įsivaizdavimą, jog tautinė mintis nedera su ateities vaizdiniu Lietuvoje pirmiausiai mums bando įpiršti tie žmonės, kurie užpraeito ir praeito dešimtmečių eigoje lengvai buvo atpažįstami kaip prorusiški politikai šalies politikos olimpe.

Taigi, labai tikėtina, neatmestina yra ir tokia hipotezė, kad jeigu tu, žmogau, pasijutai spaudžiamas nutautėti, esi gundomas išsižadėti tautinės tapatybės, reiškia tik tai, kad jau tapai kažkieno perku-parduodu mainų objektu, kai tapo tautos sukrauti materialiniai ištekliai ir kultūriniai lobiai už suderėtą kainą jau yra pažadėti ar perleisti pašalinėms jėgoms.

Kas ne kas, o išsikerojusi ES biurokratija čia tau nepadės tikrai niekuo, nes, kaip prikišamai rodo faktai, kurių nesinori matyti, ES institucijos mūsų dienomis vis akivaizdžiau tampa homoseksualizmo propagandos ir praktikos forpostais, dėl tokio savo pirmaeilio užsiangažavimo įsisąmoninimo galinčios paaukoti bet ką.

(Taigi, jeigu kitaip negalima, mums privalu būtų turėti bent distancinį pultelį, leidžiantį reguliuoti nutolimo-priartėjimo santykį su tokiomis ES instancijomis, neužstatant čia visos savo sielos).

Kitas klausimas, kaip vertinti komunizmo išpopuliarintą mitą, kurį kaskart negrabiai bando susigrąžinti parakomunizmo atmainos su vadinamuoju pažangizmu priešakyje, kad tautos kaip laikini istoriniai dariniai turėtų nunykti bent jau begalinio laiko perspektyvoje, puoselėjant čia įsivaizdavimą, kad vietoj tautų kada nors atsiras homogeniška, taigi be tautinių, rasinių ir galimai lytinių skirtumų žmonija. Nenoriu užteršti savo sielos, bandydamas įvaizdinti tokią nesąmonę, taigi klauskite jų – ar tai turėtų būti betautė, tarnslytė, postproletarinė, o gal visuotinai pederastinė biomasė?

Pirmiausiai susitarkime dėl to, kad tokio dalyko kaip begalinė perspektyva ar juolab begalinis laikas nėra. Laikas visados nurodo į reiškinio laikinumą, dar daugiau, yra neatskiriamas nuo tokio laikinumo įsivaizdavimo. Trumpai tariant, laikas yra kintančio reiškinio praeinamumas, tik taip, t. y. kaip kintančio reiškinio praeinamumas, jo laikinumas suprantamas laikas turi praeitį, dabartį ir ateitį.

Kaip sako Šv. Augustinas, savaime laikas neturi būties, egzistuojančiu jį esą galime laikyti nebent tik ta prasme, kad jis traukia į nebūtį. Krikščionybės apologeto žodžiais tariant, praeitis yra nereali kaip tai, ko jau nėra, o ateitis kaip tai, ko dar nėra, o dabartis neturi trukmės, nes trukmė savo ruožtu beveik automatiškai pasidalija į praeitį ir ateitį.

Žinia, krikščionybės požiūriu, amžinybė neturi nei praeities, nei ateities, nes amžinasis Dievas yra visados nekintantis dabar. Jeigu amžinybės sąvoką konvertuojame į begalybės sąvoką, kaip daro Rene Descartes (Renė Dekartas) savo postringavimuose apie Dievą, privalu nepaleisti iš akių ir tos matematinės išvados, kad bet koks laikų skaičius prieš amžinybę yra nulis.

Tai, kas jau praėjo yra nerealu, kaip tai, ko jau nėra, o tai, ko dar nebuvo, kaip tai, ko dar nėra, tačiau jeigu teisus yra tas pats Šv. Augustinas, skelbęs, kad laikas yra matuojamas sieloje, mes, nežiūrint anksčiau pateiktų išvadų apie praeities ir ateities kaip būties trūkumo laike simetriškumą, privalėtume pripažinti ir tai, kad praeities atmintis yra nepalyginamai turiningesnė galimybė nei ateities laukimas. Kiekvienas iš mūsų žino, kokia sunki našta yra atmintis, o Godo, kurio laukiame, gali ir neateiti, ar ne? Taigi, kas uždraus pasakyti dar ir taip, kad. lyginant su prabėgusių dienų atmintimi, ateities laukimas yra tobulai tuščias vaizdinys.

Karlas Marxas, tvirtino, kad žmogaus anatomija yra raktas beždžionės anatomijos supratimui, taip išsakydamas iš marksizmo konteksto iškrentančią mintį, kad prasminga gali būti tik praeities ateitis

Neįtikėtina, bet, kaip atrodo, tai bent iš dalies nutuokė Karlas Marxas, tvirtinęs, kad žmogaus anatomija yra raktas beždžionės anatomijos supratimui, taip išsakydamas iš marksizmo konteksto iškrentančią mintį, kad prasminga gali būti tik praeities ateitis, bet jokiu būdu – ne dabarties ateitis ar ateities ateitis.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų didesniu ar mažesniu laipsniu planuoja savo ateitį, tačiau, kaip atrodo, kolektyvinės ateities vaizdinio generalizavimas, ideologinis ateities vaizdinio konstravimas, kai tokio konstrukto dėka dar yra bandoma reguliuoti dabarties santykius (tuštumos vardu didesniu ar mažesniu laipsniu atšaukiama ir nurealinama dabartis), užprogramuoja visuomenių judėjimą akligatvio linkme. Tai geriausiai iliustruoja kliedesiai apie tūkstantmetį reichą ir komunistinio rojaus žemėje vizijos, užtraukusios mums naujojo barbarizmo sugrįžimą Sibirų pavidale.

Nežinau ar tolesnį pastebėjimą būtų galima laikyti laiko kažkokio dėsnio nusakymu, tačiau panaši į dėsnį tendencija iš tiesų prasimuša, kai, orientuojantis į praeities pavyzdį, neretai yra sukariami radikaliai nauji dalykai, o bandymai paskubinti ateitį priverčia sugrįžti į tarsi jau įveiktus istorijoje praeities marazmus (viename karinio komunizmo laikų poeto Majakovskio eilėraštyje sakoma, kad ateitis savaime neateina, komjaunuolis esą privalo ją traukti uodegos, o pionierius už … čia mano atmintis nutrūksta, nes neprisimenu už kokio galo ateitį privalo traukti pionierius).

Renesansas yra radikaliai nauja istorinė epocha, atsiradusi orientuojantis į antikos kultūros ir meno pavyzdžių idealizavimą, užgimusi dėl siekio sugrįžti į išsvajotąją antiką, o, tarkime, mūsų laikų progresyvizmas, parazituojantis ateities vaizdinio pagrindu, galiausiai susiveda į senovės Graikijos pedofilinės berniukų mokyklos pavyzdžio atstatymo užduotį, prisimenant tą laikmetį, kai su užsidegimu buvo įrodinėjimą, jog pedofilinė praktika yra kultūrinio tęstinumo ir politinio stabilumo pagrindas, ko esą visiškai nesupranta atsilikę kraštai.

Tada buvo bandoma įrodyti, kad tokie kraupūs dalykai atitinka natūralią dalykų padėtį, o Sokratas, regis, yra tas pirmasis iš žinomų antikos žmonių, kuris pabandė pažadinti bendrapiliečių sveiką nuovoką ir gėdos jausmą.

Taip buvo galynėjamasi dėl vaikystės išsaugojimo pagoniškoje antikoje, o mūsų kultūroje, turinčioje krikščionybės skiepą, tokio precedento įteisinimas, kaip atrodo, turėtų būti atpažįstamas kaip pasaulio pabaigos atributika, prisimenant Emanuelio Svedenborgo postkatastrofistinius žodžius, kad ir po pasaulio pabaigos pasaulis dar gali kažkurį laiką tęstis, siekiant, kad falšas būtų išryškintas iki galo.

Tačiau pažadu, kad pasaulio pabaiga nuo šio pirmadienio tikrai dar neprasidės. To garantija yra savo tapatybę vis dar puoselėjančios tautos, ne vieną kartą gelbėjusios tą pasaulį, bandantį prisimatuoti pasaulio pabaigą. Tautos pasaulyje yra tari Heraklio stulpai, atlaikantys pasaulio svorį.
Tautos yra tarsi tie karaliai, kurie globoja pasaulį „Karalių pasakoje“.