Edvardas Čiuldė. Atidėtas masių sukilimas

Kai Putino režimas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, jau kitą dieną turėtų prasidėti sukilimas prieš leftizmo (labai gerai suprantu tokio įvardijimo sąlygiškumą) žmonijai primestus marazmus ir žmogaus prigimties išniekinimą. Kol kas, suprasdami padėties rimtumą, tramdome savo įniršį, neskubiname įvykių, tačiau jau šiandien žinome, kad marą platinančios Kremliaus žiurkės pribaigimas bus tik pusė darbo, kai išsilaisvinimo logika taip pat reikalauja sutraiškyti maru apsikrėtusią leftizmo gyvatę.

Jau esu viešai įrodinėjęs, kad putinizmas ir leftizmas yra savotiški pusbroliai, vos ne tas pats kitame įpakavime, nepasakius, saujoje. Kita vertus, dabar, neatsižadėdamas tokios regėjimo lauką praplatinančios intuicijos, pabandysiu iš naujo nusakyti jų persidengimo esmę analitiniu požiūriu labiau korektišku būdu.

Putinizmas ir leftizmas nėra giminiški rūšine prasme ir tiesiogine to žodžio reikšme reiškiniai, tai greičiau yra tokia tariama dviejų priešybių rūšis, kai kiekviena iš jų yra persipynusios ir neatskiriamai tarpusavyje susijusius, labai panašiai kaip nebūna kalno be papėdės arba, iš kitos pusės, papėdės be kalno. Kaip sako teologas, net Dievas negali sukurti kalno be pakalnės, taigi, nuvertus Putino režimo sukurtų baisybių kalną, mūsų veiksmus toliau jau turėtų diktuoti būtinybė taip pat palaidoti ir tą kalną lydėjusią pakalnę.

Vadinamasis leftizmas yra tiesiogiai atsakingas už Putino režimo gyvastingumo palaikymą, kaip atrodo, ne mažiau, o galbūt net labiau nei rusų liaudis, apsikrėtusi didžiavalstybingumo iliuzijomis, ar Vakarų pasaulio ekonominis egoizmas.

Būtent leftizmas pradėjęs kovą prieš prigimtines, taigi svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes, įteikė ant lėkštutės Putinui svarbiausią kozirį, leidusi jam apsimesti tokių sunašlaitėjusių vertybių gynėju, išstatant visų akivaizdoje neva jas dengiančios mūro sienos muliažą. Tokiu būdu net ir žmonėms, kurie nesunkiai perprato režimo nusikalstamą prigimtį, nekalbant apie apkvailintų rusų minias, buvo bandoma primesti nuomonę, kad ginantis prigimtinės šeimos privilegijuotumo statusą ir religinę tradiciją, postuluojantis tėvynės idėją tas pats Putinas galimai nėra toks beviltiškas supuvėlis, kaip visu gražumu bado akis ir tiesiogiai matosi iš jo veiksmų. Nesunku įsivaizduoti, kad be leftizmo tarpininkavo tokios žmonių akių muilinimo sistemos nebūtų buvę galima sukurti.

Taigi leftizmas yra labiausiai artimas ir susitepęs Putino režimo bendradarbis, vis dar tebeliejantis vandenis ant putinizmo malūnų.

Kaip turėtų prasidėti ir tikriausiai prasidės masių maištas prieš leftizmą?

Kaip atrodo, jis prasidės taip natūraliai, tarsi išdygtų iš po žemių. Pabandykime įsivaizduoti, kiek ilgai galėtų kentėti žmonės, matantys kaip begėdiškai yra brukama genderizmo ideologija jų vaikams, pradedant nuo darželių. Ar jie jau yra pasmerkti taikstytis su tokia dalykų padėtimi, kai psichologiškai ir fiziologiškai yra žalojami jų vaikai? Greičiau yra taip, kad žmogus ne tik turi teisę, bet ir privalo visomis įmanomomis priemonėmis ginti Tėvynę, kuri prasideda nuo mūsų vaikų, o nesugebėjimas to apginti ir apsiginti turėtų būti traktuojamas kaip niekšybė.

Įvertinkime mūsų laikmečio savitumą, kai pirmą kartą Lietuvos istorijoje iš valdiškų tribūnų yra skelbiama, kad lietuviška tapatybė turi būti sunaikinta, o svarbiausia pažangos gaire neva turėtų tapti Lietuva be lietuvių. Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkas perspėja mokytoją, kad patriotinės intonacijos yra nederamas dalykas mokykloje, patriotizmas neva yra perteklinė sąvoka (sic).

Kas čia darosi, kas iš mūsų visiškai nupušo, išsigimė? Kaip atrodo, į šį klausimą tiksliausiai atsakyti anksčiau ar vėliau padės masių sukilimas.

Paskubomis, drebančiomis rankomis forsuojantys nutautinimo politiką valdžios vyrai ir moterys mitingo metu žmogaus laikomame plakate yra pavadinami „Išdavikais“. Tačiau toks teisingai pasirinktas įvardijimas vis dėlto yra eufemizmas, pridengiantis daug šiurkštesnę dalykų padėtį, kai pagal savo esmę jie yra išgamos.

Ar sakote, kad šitokios mados pas mus ateina iš didžiosios mūsų sąjungininkės JAV, taigi – ar neužrūstinsime savo draugų, pradėję maištauti prieš nužmoginimo ir nutautinimo politiką savo šalyje?

Kažin ar tai jau yra tokia neginčytina tiesa kaip kažkam atrodo, kita vertus, į taip formuluojama klausimą esu bandęs atsakyti, dabar pasikartosiu, dar kartą atkreipdamas dėmesį į tai, kad JAV yra milžiniška, neaprėpiamo potencialo šalis, kurioje kaip didelėje įsisiūbavusioje jūroje purvina srovė ištirpsta bangose, neužteršusi visų pakrančių, kai savo ruožtu yra nemaža rizika, kad Lietuvoje purvo srautas gali užkimšti visas mūsų gyvenimo arterijas. Ar mūsų sąjungininkams būtų reikalinga tokia Lietuva, iš kurios būtų likę tik užteršta pakrantė?

Immanuelis Kantas nesugebėjimą pritaikyti bendros taisyklės atskiram atvejui, kaip ir nesugebėjimą atpažinti atvejo priklausomybę tinkamai taisyklei vadino sprendimo galios trūkumu. Toks sprendimo galios trūkumas I. Kanto filosofijoje dar yra nusakomas kaip bukumas. Apie tai plačiau išnašoje *
___________________
*
Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja, yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui.

Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesija reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir, išsakęs savo užuojautą jauniesiems, skaudžiai gavo į kuprą…