Įsiplieskusi polemika tarp Dariaus Kuolio ir Kristinos Sabaliauskaitės dėl anosios dar praeitų metų kovo mėn. publikuoto straipsnio kontroversiškiausių teiginių, pastūmėjo mane dar kartą grįžti prie minėto straipsnio, kurį aš taip pat esu aptaręs, dabar papildomai paryškinant kelias smulkmenas, praeitą kartą nepatekusias į kadrą.
K. Sabaliauskaitė atkreipia dėmesį į tą, jos nuomone, paradoksalią situaciją, kad Vilniaus merais paprastai tampa, išskyrus vieną atvejį, ne Vilniuje gimę žmonės, jos žodžiais tariant, atvykėliai. Kaip supratau, tai esą ir yra visų Vilnių ištinkančių nesėkmių svarbiausioji priežastis.
Galbūt net ir labai rizikuodamas papiktinti tokius vilniečius kaip ponia rašytoja, vis tik prisipažinsiu, kad aš, atidundėjęs traukinuku iš Kauno į Vilnių, vaikštinėdamas čia senamiesčio gatvelėmis paklaikęs iš laimės, nesijaučiu atvykėliu. Vilniuje jaučiuosi kaip Tėvynėje, kur viskas miela ir pažįstama, dar daugiau – jaučiuosi kaip legendinėje Tėvynės sostinėje.
Kaip atrodo bent man, dauguma K. Sabaliauskaitės dirbtinai primestų diskusijų prarastų prasmę, rašytojos sunki našta palengvėtų, jeigu ji, kaip ir mes, į Vilnių pirmiausiai pradėtų žiūrėti kaip į Lietuvos sostinę.
Niekas nesiginčija dėl to, kad Vilnius yra daugiasluoksnis miestas, tačiau toks daugiasluoksniškumas netampa brikolažu, o įgyja prasminį vientisumą, prisimenant abejonių nekeliantį faktą, kad Vilnius yra kiekvieno lietuvio širdžiai brangi Lietuvos sostinė! Jeigu K. Sabaliauskaitė sugebėtų pakelti tokį priminimą, ji pati pastebėtų – kaip viskas jos gyvenime palengvėjo, o per jėgą gimdomos problemos dėl paminklų Vilniuje statybų arba, tiksliau tariant, nestatybų, būtų atpažįstamos kaip isteriniu gimdymu vadinamo sutrikimo sukelti padariniai.
Kas be ko, atvykėlių pasitaiko taip pat ir Vilniuje, kaip juos atpažinti? Kaip atrodo, viskas yra labai paprasta, į Vilnių užklydę atvykėliai paprastai nekalba lietuviškai, dar daugiau, dažnai net ir nesiruošia tos kalbos mokytis. Pagal šį požymį, Vilniaus rusiškos ir lenkiškos mokyklos yra atvykėlių subkultūros židiniai, ar ne?
Kitas dalykas, kad ir tarp vilniečių pasitaiko žmonių, svetimų Vilniaus kaip Lietuvos sostinės prigimčiai. Toks svetimas kaip maras, regis, Vilniui buvo Šimašiaus, be visa ko kito, suteikusio K. Sabaliauskaitei Vilniaus miesto garbės pilietės sertifikatą, valdymas, jo buvimo mero poste laikotarpis. Kaip atrodo bent man, Šimašiaus palikimo smogas dar tvyro Vilniuje, taigi, jeigu Vilniaus kaip Lietuvos sostinės atlietuvinimas yra ilgalaikis procesas, nušimašinimo darbai turėtų prasidėti jau dabar, nieko nelaukiant, pridvisusios merijos langus atidarant į sodą, įsileidžiant čia gyvo oro.
Siekdama dar labiau išgryninti savo nuomonę apie tai, kad neva Vasario 16-osios Lietuva buvo nevykęs, istoriškai apsigimęs darinys, K. Sabaliauskaitė lygina Volodomyrą Zelenskį su Antanu Smetona, sakydama, kad anas, girdi, neišsigando akistatos su didžiausiu pavojumi, nepabėgo, o tas – pabėgo. Vis tik, kaip atrodo bent man, toks nesulyginamų dalykų prilyginimas vienas kitam yra ne tik labai kvailas, bet ir padiktuotas niekšingų užmačių dalykas. Kaip atrodo, net ir K. Sabaliauskaitei turėtų būti aišku, kad gretinamos pernelyg skirtingos aplinkybės. Kita vertus, A. Smetonos apsisprendimas tąsyk pasitraukti iš Lietuvos greičiau rodo ne bailumą, o mąstymo blaivumą, paglosto mūsų savimeilę, kad Lietuvos prezidentas, priešingai nei kiti, nepuoselėjo iliuzijų dėl kraugerių humaniškumo, neleido savo vardo panaudoti okupacijos įteisinimo falsifikacijose.
______________________________
buvo užsnigtas miestas
su varveklių
durtuvais
į Gedimino
paminklo
nugarą
nebyliųjų
žuvų turgumi
ir
sapnuojančiais
besmegeniais
už kampų
užsnigtas miestas
tylos
labirintais
sraigės kiauto
tuščiavidurė
sargyba
pavasarį
ištrupėjus varvekliams
iškart
atsidaro
nubudusios
aikštės
iš
nuostabos
plečiasi
vienaakio
akis
o
nušimašintom
gatvėm
išjuda
mašinos
didelės
mažos
miesto meras
pingvinas
pasitinka
svečius
dekoltuotas
iki kulnų
