Edvardas Čiuldė. besiskvernelišimonytėliaudamiesi.lt

Žengdami tokiu besiskvernelišimonytėliaudymosi ritmu priartėjome prie bedugnės krašto, toliau – nėra kur.

Šįkart norėčiau visus geros valios žmones Lietuvoje pakviesti peržiūrėti Edvino Jusio video interviu su Vaidu Navicku, drauge perspėdamas, kad to nereikėtų daryti nepilnamečiams, nėščioms moterims ir apskritai jautrių nervų žmonėmis. Interviu taip ir vadinasi, „Imigrantai įleisti sunaikinti Lietuvą?“, čia jūs turėsite proga sužinoti, kaip buvo suplanuota nužudyti Lietuvą ir tai – kur galimai yra pakastas lietuvių tautos lavonas. Toliau nebebandysiu perpasakoti šios video medžiagos turinio, tačiau tiems, kurie mėgsta dėmesį prikaustančius detektyvus, skubu pranešti, kad skandalingesnių reportažų apie vaizduotę pranokstančius nusikaltimus nebūna.

Daug kas iš to, kas čia yra kalbama, mums buvo žinoma bent iš nuogirdų ir anksčiau. Tas pats Vytautas Sinica jau ne kartą bandė perspėti, kad dabar legali, įteisinta kaip darbo rinkos poreikių tenkinimas, imigracija Lietuvoje jau kelia didesnį pavojų šalies integralumui nei nelegalių migrantų ordų per šalies sienas antplūdis. Savo ruožtu šių eilučių autorius jau nuo seno nepraleidžia nė menkiausios progos pastebėti, kad aukštų atlyginimų šalyse paprastai techninis progresas vyksta paspartintu tempu, kai žemų atlyginimų šalyse dažniausiai įsitvirtina techninis atsilikimas dėl tos paprasčiausio priežasties, kad nusmukdyta darbo jėgos kaina neįpareigoja ieškoti gamybos kaštų atpiginimo diegiant efektyvias technologijas. Kaip jau esu kartą bandęs atkreipti dėmesį, tai žinojo jau Alisa iš stebuklų šalies.

Žemų atlyginimų bananų respublika yra uždaro rato ekonomika, kur atsilikimas gimdo dar didesnį atsilikimą, – štai šitaip. Kita vertus „besiskvernelišimonytėliaudamiesi“ nėra tik paprastas bananų respublikos įdiegimo Lietuvoje pabandymo kodas. Visais laikais verslas siekė numušti darbo jėgos kainas, tačiau pastaruoju metu Lietuvoje verslo lobistai tai daro jau šalies išvalstybinimo ir nutautinimo sąskaita su degradavusių vyriausybių pagalba, galimo karo išvakarėse užtraukdami mirtiną pavojų kraštui.

Tačiau tai, ką mes žinojome tik apytikriai, nujautėme apgraibomis, liudijant buvusiam premjerės Ingridos Šimonytės patarėjui V. Navickui galime pamatyti iš vidaus – kaip nešvarioje politikos virtuvėje, tenkinat verslo lobistų tarakoninius užsakymus atpigintai darbo jėgai, nusprendžiama atidaryti visus šliužus menkai civilizuotai, nors ir pavadintai teisėta, bet pagal faktą Lietuvos valstybės ir tautos atžvilgiu nusikalstamai imigracijai (nesumaišykime su prieglobsčio suteikimu karo pabėgėliams, kai Šimonytės vyriausybė vieną yra linkusi pridengti kitu).

Kaip atrodo bent man, šiam video liudijimui kuo greičiau reikėtų suteikti Pranešėjo ataskaitos statusą didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje nusikaltimo aplinkybių tyrimo situacijoje.

Pasižadėjau neperpasakoti šios skandalingos liudijimo medžiagos detalių, tačiau negaliu susilaikyti nepastebėjęs, kad dabar, peržiūrėję minėtą video, galiausiai sužinosite tai, kas yra toks anksčiau sunkiai nusakomas, bet mitologinį statusą jau spėjęs įgyti dalykas kaip vyriausybės sudaryta darbo grupė (sic). Išaiškėja, kad bent aptariamu atveju tai yra bandymas nuslėpti atvirai stambiojo verslo lobistais pasivadinusių įtakos agentų lobistinį statusą, sudarytoje darbo grupėje juos pervadinant mielais partneriais, nors, kaip matome iš liudijimų medžiagos, būtent jie tokioje darbo grupėje užsako muziką, o vyriausybės deleguoti „partneriai“ šoka aplink stulpą.

Tarsi pats save tramdydamas, kad nepasakytų per daug teisinio liudijimų vertinimo požiūriu, V. Navickas sako, kad jis kalbės tik apie matomą vandentiekio dalį, neaptarinėdamas požeminių srovių, vadintinų kanalizacija, faktoriaus reikšmės vyksmo plėtotėje.

Kas be ko, vandentiekis ir kanalizacija yra dvi to paties daikto sudedamosios dalys, tačiau mūsų atveju svarbu yra pastebėti, kad nematomos, bet nujaučiamos savo turiniu kanalizacijos įvardijimas pasiūlo ne mažiau euristinį nei būna vykusios sąvokos atradimo metu raktinės metaforos pritaikymą problemos aptarimui.

Kraštutinis imigracijos sąlygų darbo jėgos pritraukimo pretekstu liberalizavimas tikriausiai prasidėjo dar nuo Skvernelio laikų, kaip ir „Ignitis“ privatizavimas, ar ne?

Saulius Skvernelis andai į teismą pridavė žmogų, kuris jį pavadino vagimi. Tikriausiai taip pasielgti buvęs premjeras, saugodamas savo orumą, turėjo moralinę teisę, nes, kaip yra pasakyta, nepagautas – ne vagis. Tačiau pavadinti S. Skvernelį blogu santechniku tikriausiai turime moralinę teisę ir mes, paprasti Lietuvos žmonės, nes nuo jo suplanuotų verslo gerinimo sąlygų įgyvendinimo į saloną prasimuša nosį gniaužiantis kanalizacijos kvapas, kitaip nepasakysi. Kita vertus, kaip čia dabar neprisiminsi, kad ekspremjero artimas bendražygis Vytautas Bakas andai draskėsi įrodinėdamas, kad bandymai įrengti užkardas prie valstybės sienų, apsaugant šalį nuo visko niokojančio nelegalių migrantų tvano, yra prieštaraujantis europietiškoms vertybėms pasirinkimas. Taigi belieka tik pasakyti: apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokių europiečių, o nuo ne europiečių apsisaugosime patys. Apie kitus tos generacijos benderius tikriausiai dar bus progų pakalbėti kitą kartą.

Tačiau S. Skvernelis, kaip atrodo, yra tik trumpakelnis skautas su iš nuostabos išsprogusiomis akimis, lyginant Su Ingrida Šimonyte, kuri, kaip man susidarė įspūdis iš liudijimų medžiagos, braido po ištvinusią su plūduriuojančiais gabalais kanalizaciją, taip drąsiai taškydamasi, tarsi tokia terpė būtų anosios prigimtinė stichija, išsprogdinusi … akis. (Vaizduotės akimis taip pat matau, kad šalia iš nekantrumo tirta Čmilytė, ragindamas dar labiau atverti jau ir taip atlapotus vartus imigracijai).

Kas gali būti bendro tarp Skvernelio, regis, tautiškai neutralaus politiko ir Šimonytės, antilietuvizmo Lietuvoje vėliavnešės? Kaip atrodo bent man, neslepiančio savo subjektyvumo, Šimonytės atveju liokajiškas įsipareigojimas stambiojo verslo tarnystei pradeda sutapti su įsisąmoninta tyčia dar labiau prispausti labusus, o bendra yra tai, kad tokios pakraipos valdžioje esančių žmonių veiklos subkultūrą apibendrintai butų galima pavadinti kanalizitetu.

Taigi yra taip, kaip yra, atsisveikindama su postais, I. Šimonytė mums paliks užkastą kiaulę, su kuria reikės dorotis, ir nėra jokių garantijų, kad pavyks susidoroti.

Žvalgybos tarnybos perspėja, kad nepaprastai išaugę (turėtume sakyti – dirbtinai forsuojami) imigracijos tempai kelia Lietuvai didžiulį saugumo pavojų iššūkį. Savo ruožtu I. Šimonytė tvirtina, kad taip pasisakančios žvalgymo tarnybos yra nenuoseklios. Gal ir teisi šįkart yra ta Šimonytė, nes nuoseklumo principas turėtų įpareigoti tarnybas pranešti, kad pirmiausiai jų patronės veiksmai, o iš kitos pusės, ir neveikimas užtraukia tokį mirtiną pavojų Lietuvai, taigi, bandant taisyti padėtį ir siekiant didesnio nuoseklumo, I. Šimonytei turėtų būti keliama byla dėl baudžiamosios atsakomybės už sąmoningai piktybišką, įgyjančią išdavystės požymių, veiklą, būnant aukščiausios valdžios postuose.

Tačiau visus kiauliškumo rekordus sumuša tai, kad tokia kanaliziteto princese be jokio konfūzo, drąsiai spigindama akimis, pareiškia pretenzijas dalyvauti dar ir LR prezidento rinkimuose.

Kita vertus, net nesinori čia aušinti burnos dėl to, kaip reikėtų pavadinti šalies stambiojo verslo, kurio interesai pradeda nederėti su tautos išlikimo interesais, posūkį į niekur, atkreipdamas pabaigoje dėmesį tik į tai, kaip dabar paradoksaliai skamba pasiraginimas „pirkime lietuvišką prekę“, kai prieš akis turime to verslo, kuris jau yra pasiryžęs tapti Lietuvos duobkasiu, produkciją.

P. S.

Tik parodę sugebėjimą nušluoti nuo valdžios tokias vyriausybes taip ryžtingai, kad daugiau nieko panašaus nebūtų jokių sąlygų pasivaidenti, galime atgauti valstybę, tik tada yra šansas atrasti sielą, pasirengusią pasitikti galimai baisiausiojo ir žinomų karų pajojus ir apginti Tėvynę, kai ne mažiau svarbus dalykas nei ginkluotė yra žmogaus pasiryžimas.