Edvardas Čiuldė. Bjaurūs veidmainiai!

Jeigu neklystu, būtent Vytautas Radžvilas yra kažkur pastebėjęs, kad šiandien Lietuva, žiūrint iš lietuvybės išsaugojimo taško, yra lygiai tokioje pat kryžkelėje kaip ir XIX a. pabaigoje, prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui Aušros ir Varpo gadynėje. Kita vertus, tuomet doriausių žmonių rankomis buvo įžiebta žvaigždė, o šiandien nevalyvi suokalbininkai jau gviešiasi tą žvaigždę užgesinti apmyžtais pirštais, paskleisdami aplinkui šnypštimo dvoką.

Tačiau leiskite atkreipti dėmesį į tą loginės sekos būtinumą, kad jeigu bandytume bent iš dalies pateisinti tokį tautos idėjos kvestionavimą arba abejingumą, konformistinį daugumos tylėjimą pažangos ar kažkokiu kitu išgalvotu pagrindu, drauge privalėtume pripažinti, jog aušrininkų ir varpininkų, taip pat pokario partizanų, taip pat ir sovietinių laikų disidentų veikla buvo visiškai beprasmiška, geriausiu atveju vertinta kaip kažkoks tragikomiškas nesusipratimas.

Apsaugok, Viešpatie! Todėl nelaikykite dideliu spalvų sutirštinimu pasakymą, kad šiandieninis tautos idėjos kvestionavimas reiškiasi kaip stribų pasaulėžiūros atgimimas, juolab kad dabartinių pažangiečių protagonistai, stribai pirmapradžiame įpakavime sovietinės valdžios priverstinio skiepijimo pradžioje savo nusikalstamą veiklą taip pat grindė pažangos užkeikimais.

Mūsų Tėvynės veidą bjauroja paplitusi lietuvafobijos nuodėmė.

Kaip užsikirtusios plokštelės pasikartojimą šiandien girdime kasdieninį priminimą, kad nėra didesnių nuodėmių nei antisemitizmas ir homofobija. Be to, šių nuodėmių įvardijimas paprastai yra ištariamas su veido mimika, pasiskolinta iš paveikslo „Šauksmas“.

Tačiau, kaip atrodo, loginė dalykų padėtis reikalautų, kad bent Lietuvoje dar didesne nuodėme būtų laikoma antilietuvizmo nuodėmė, išplitusi kaip nešvankus užkratas. Jeigu kažkam pasirodys, kad toks įvardijimas rėžia ausį ir nedera su žodžių darybos principais, tą patį galima persakyti dar ir taip, kad mūsų Tėvynės veidą bjauroja paplitusi lietuvafobijos nuodėmė. O jeigu kažkam patinka balsis „o“ tarptautiniuose žodžiuose, kaip, tarkime, žodyje „homofobija“, sakykite, kad nėra didesnės nuodėmės kaip filotopofobija.

Primenu, kad Arvydo Šliogerio pateikta filotopijos (gr. phileo myliu, topos – vieta) filosofema byloja apie prasmės apturėjimą per prisirišimą prie vietos, per įsižiūrėjimą į gimtinės peizažus iki kraujo akyse. A. Šliogerio filotopijos teorija, be visa ko kito, dar yra ir Tėvynės atpažinimo teorija.

Kita vertus, kaip atrodo, dėl atsitiktinio sąskambių susidėliojimo nuodėmingosios būsenos nusakymui labiausiai tiktų tautofobijos įvardijimas. Gr. to auto, tauto – reiškia tas pats. Taigi tautofobijos įvardijimas nurodo į tapatybės baimę, kuri ir yra didžiausia mūsų laikų nuodėmė. Kitaip ir nepasakysi, kad tautofobija yra bailio pasirinkimas, nes tapatybės pripažinimas yra drauge ir atsakomybės naštos prisiėmimas. Iš kitos pusės žiūrint, atsakomybė yra kitas laisvės naštos įvardijimas.

Siaubo pasaka, kitaip nepasakysi, yra taip pat tai, kad Lietuvoje išrinkta valdžia tapo svarbiausiu antilietuvizmo lokomotyvu.

Antisemitizmas – tikrai nieko gero. Tačiau dar blogiau būna, kai antisemitizmo baubu gąsdinami net maži vaikai, o antitietuvizmas toleruojamas, valdžios įstaigoms tokią toleranciją palaikant ar net skatinant.

Tačiau klaikiausiai yra tada, kai šie terminai susiejami atvirkščiai proporcingu būdu, kovos prieš antisemitizmą pretekstu pradedant antilietuvizmo kampaniją. Tai – fantasmagorija. Siaubo pasaka, kitaip nepasakysi, yra taip pat tai, kad Lietuvoje išrinkta valdžia tapo svarbiausiu antilietuvizmo lokomotyvu.

Gal taip atsitinka dėl labai banalių priežasčių, kai koks nors nupušėlis viliasi, kad kovos prieš antisemitizmą raginimų būdu bus galima pelnyti karjeros, taip pat ir aukštesnio posto perspektyvos tarptautinėse organizacijose, taškus, savo tautiečiam gretimai pasiūlant tik paniekos dozę, juolab kad tokia panieka taip pat gali būti tos pačios karjeros siekimo taktika. Tačiau tai labai bloga taktika, leidžianti paspartintu tempu sudaiginti visas mūsų bjauriausias nuodėmes.

Daug sakantis, paradigminis yra Aušrinės Armonaitės, vis dar blokuojančios ES skirtus 35 mln. eurų lietuvių kalbos skaitmeninimo reikalui, taip taip, ogi tos pačios Armonaitė, kuri kaip prisimename, andai ne taip supratusi savo kolegos gestą, įžvelgusi čia antisemitizmo demonstracijos galimą užgimimą, pražydo visomis isterijos spalvomis arba, kitaip tariant, „apsigabalino“, pavadinusi savo nelaimėlį kolegą šūdo gabalu, pavyzdys.

Neabejokime, kad pati Armonaitė jokio prieštaravimo čia neįžvelgia, o, priešingai, vertina kaip pažiūrų nuoseklumą. Tačiau gabalaitė ar gabaliukas nėra kažkas geriau nei gabalas, ar ne? Š. yra š., nežiūrint jo išmatavimų ir spalvos.

Tiesą sakant, dėl Armonaitės man širdis neskauda, nes niekados nieko daugiau iš jos ir nesitikėjau. Kaip sako lietuviai nuo seno, būtų kvaila manyti, kad ožys galėtų duoti pieno (čia, žinoma, atsiranda tam tikra dviprasmybė, jeigu ožką, kuri duoda pieno, laikysime ožio žmona).

Tačiau mano širdis, daug neperdėjus sakant, paplūsta krauju, kai matau – kaip darkosi Rimvydas Valatka, nepraleisdamas progos pasityčioti iš lietuvybės sentimento.

Kadaise su R. Valatka buvo proga pabendrauti ilgesnį laiką (per atstumą, man siunčiant straipsnius dienraščiui ir sulaukiant jo pašmaikštavimų mano el. pašto adresu), per tuos kelis metus buvau užsiauginęs tikrą pagarbą jam kaip vyriausiajam interneto dienraščio redaktoriui ir legendiniam žurnalistui, laikiau jį beveik šaunumo etalonu.

Kas atsitiko?

Kita vertus, ar visados atsiveria tokia nykuma, kai žmogus, linkstantis idealizuoti, praranda stabus?..

Dėl R. Valatkos dar buvau linkęs paspekuliuoti, forsuoti hipotezę, kad galimai tokiu būdu žmogų pasiveja tapatybės trauma, bet prisiminiau, kad nedera tokias hipotezes tikrinti darant kraujo tyrimus ar įžvelgiant kliauzes genealoginiame medyje.

R. Valatka tikrai yra ne mažiau gražus ir aukštas nei jo dažnai, pernelyg dažnai minimas asmuo, dar daugiau, pirmasis pranoksta antrąjį savo inteligentiškos plikės didingumu, tačiau bijau, kad auganti antilietuvizmo kupra gali iškilų žurnalistą ir, kaip kažkada maniau, šaunų žmogų visiškai suriesti į ožio ragą. Mane kankina bloga nuojauta, kad jeigu Vilniuje būtų pastatytas paminklas Vyčio garbei, R. Valatka jį aplotų!

Kaip atrodo bent man, jau į pasaulio veidmainystės rekordą lygiuojasi mūsų akyse demonstruojamas pažiūrų prieštaravimas, nesirūpinant suvesti galą su galu, kai, iš vienos pusės, skelbiama, kad pikčiausias agresorės Rusijos ketinimas yra pasiryžimas sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, o, iš kitos, įrodinėjama, įsitenkant tame pačiame diskurse, jog Lietuvoje tautinės lietuvių tapatybės puoselėjimas jau yra pažangos stabdis.

Man taip pat atrodo, kad toks prieštaravimas yra ne mažiau bjaurus veidmainystės demonstravimas nei Putino įrodinėjimas, kad ne jo klika užpuolė Ukrainą, o Ukraina ir NATO puola vargšę Rusiją…