Edvardas Čiuldė. Blogio šaknys

Kažkada tais neatmenamais sovietiniais laikais kartą įsiterpęs į kolegų pokalbį, perspėjau savo bendradarbius, kad nėra jokio reikalo pašiepti vieną bendrą pažįstamą dėl jo netradicinės seksualinės orientacijos, nes esą jis mums nieko kol kas blogo nepadarė.

Tai buvo tolerancijos daigelis, prasimušęs į paviršių atšiauriomis žiemos sąlygomis, ar, tarkime, vitaminų trūkumo sukelta dvasios išvarža? Tačiau tikrai žinau, kad šiandien tokioje pat situacijoje jau būčiau daug atsargesnis, neperskubantis su nepatikrintomis išvadomis, savo akimis matydamas tai, kaip vadinamojo pažangizmo ideologija užsisėdo mums visiems ant sprando, o pažangizmo avangardas, t. y. homoseksualų organizacijos su savo ideologinėmis nuostatomis, jau veržiasi į bendrojo lavinimo mokyklas.

Dauguma iš mūsų tikriausiai instinktyviai jaučia padėties keblumą, tačiau neretai pasimetame tarp niuansų, esame suklaidinami tolerancijos ir pažangos užkeikimų. Taigi tikriausiai jau būtų pats laikas, netempiant ilgiau gumos, tiesiai šviesiai įvardyti, kad mūsų dienų leftistinis užsiangažavimas vadinamajai pažangai, dar kitaip tariant, II-osios kartos pažangizmas, yra blogis ne mažesniu laipsniu nei I-osios kartos pažangizmas, t. y. bolševizmas.

Antrojo tipo pažangizmas galimai jau geriau yra įvaldęs persirengėlių meną, todėl jo kova prieš žmogaus prigimtį ir jo teises yra labiau užmaskuota ir rafinuota, o demokratijos paradigmą toks pažangizmas yra pasinešęs supūdyti iš vidaus.

Jeigu bolševizmas žmogaus prigimtį buvo pasirengęs išdaužyti kūju, tai šių dievų pažangeivos (anoniminio skaitytojo pasiūlytas terminas) daugiau dėmesio skiria prieš žmogaus prigimtį nukreiptų intoksikacijos metodų plėtotei, humanizmo ir kultūrinės savimonės vertybes pakeisdami konjunktūrinės sąmonės totalizacijos vajumi.

Konjunktūrinės sąmonės daigo pavertimas visuotinėmis plantacijomis čia tampa dar labiau efektyvi priemonė prieš kitaminčius nei proletariato diktatūra ir raudonasis teroras. Tikriausiai visi jau yra pastebėję, kad kitamintystė kaip aktyvus oponavimas vyraujančiai ideologinei paradigmai mūsų laikais yra net rečiau nei bolševikmečiu pasitaikantis dalykas ne tik dėl to, kad šiandien toks disidentas taip pat patirtų visą eilę gyvenimo nepatogumų, bet greičiau dėl to, kad niekam nesinori veltis į nesąmones, pasižadinti iš saldaus vartotojiškumo miego dėl tokių dirgiklių kaip be perstojo tiražuojamas marazmas. Kaip galima kovoti prieš absurdą, – klausia ne vienas, tokiu būdu pateisindamas savo pasyvumą ir prisitaikėliškumą.

O jeigu sakote, kad blogis ir gėris yra metafizinės duotybės, visados prasikišančios virš mūsų nuodėmingo pasaulio reikalų, vadinamąjį pažangizmą daugumos sutarimu pavadinkime politine blogio išvarža, drauge nematydami jokio reikalo nuslėpti net tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pagiežą, atsiradusią dėl tokios išvaržos sukeltų blogų padarinių.

Kita vertus, jeigu galvojate, kad autorius pernelyg sutirštino spalvas, pabandykime įsivaizduoti, kur mūsų dienų pažangizmas pasidėtų, į ką atsiremtų, jeigu ne Putino pradėtas baisusis karas. Be Putino tarpininkavimo karu vadinamasis vakarų pažangizmas jau būtų pastebimai priartėjęs prie bedugnės krašto, o Putino beprotybė leido prasitęsti parazitiniam tokio pažangizmo egzistavimui. Galima būtų pasakyti net taip, kad Putino beprotybė ir vadinamasis pažangizmas yra tik fenomenaliai skirtingi to paties kruvino jovalo pavidalai. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, tokios dalykų padėties atpažinimas leistų paspartintu būdų fermentuotis ir po to išsigryninti europiečio valiai priešintis blogiui.

Prieš keletą savaičių parašiau straipsnelį, kurio pozicijas beveik papunkčiui paliudijo po to sekę, iš vieno pusės, Europos Žmogaus Teisių teismo (EŽTT) sprendimo dėl, kaip bando įtikinti mus suinteresuotoji pusė, teisės užsiiminėti homoseksualizmo propaganda mokyklose tarp mažamečių ir paauglių ir, iš kitos, Kristijonui Bartoševičiui inkriminuotos pederastijos įvykiai.

Viešojoje erdvėje šie atvejai yra atpažįstami kaip skirtingų plotmių įvykiai, tarp kurių nėra nieko bendro, tačiau žiūrint iš minėto straipsnio, kurio pavadinimo neminiu, žiūros taško, tai yra du skirtingi to paties dalyko įpakavimai.

Šio straipsnio pavadinimo neminiu ir jokių jo nuorodų nepateiksiu, nes vienos mielos moteriškos būtybės, kuriai jaunystėje esu paskyręs visą krūvą neįtikėtino naivumo eilėraščių, buvau be jokių išlygų supeiktas dėl, jos žodžiais tariant, pasibaisėtino antraštės storžieviškumo ir nekultūringumo, tačiau toliau pacituosiu labiausiai kultūringą šio straipsnio abzacą ištisai, t. y. jo užsitęsusią ištrauką, suprasdamas, kad, be visa ko kito, labai neskoninga yra cituoti save patį (tačiau šįkart – nėra kur pasidėti).
„ Ar seksualiniai santykiai apskritai yra kažkokia vertybė, – galima paklausti net ir taip. (…)

Žinau tik vieną atvejį, kai homoseksualistinė pasija yra aptariama kaip vertybė. Platono dialoge „Puota“ Sokrato oponentas sofistas įrodinėja, kad homoseksualizmas yra vertingesnioji meilės rūšis, o pasaulio šalys, nesugebančios to pripažinti, neva yra barbarybės lizdai.

Ko vertingas yra taip suprantamas homoseksualizmas, norite sužinoti, ar ne? Kaip bando įtikinti minėtas personažas, tai yra tokia meilė tarp senyvo vyriškio ir neapsiplunksnavusio jaunuolio, iš esmės paauglio, kuri užtikrina kultūrinį tęstinumą, jaunosios kartos išprusimą, leidžia trumpiausiu keliu perduoti gyvenimišką patirtį ir politinę išmintį.

Kas be ko, homoseksualizmas ir pederastija yra truputėlį skirtingi dalykai. Tačiau, kaip matėme iš pateikto pavyzdžio, bandant išaukštinti homoseksualizmą kaip vertybę, minėtų žodžių prasmės ribos gali pradėti išsitrinti. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad jau mūsų laikais LGBT bendruomenės interesų lobistai dažniau vartoja ne vertybinius, bet teisinius užkeikimus, kurdami tragikomišką fikciją, kad žmogaus teisės iš esmės susiveda į homoseksualų interesų prioritetizavimą. Tačiau niekur nedingsta ir vertybinis požiūris, pastebimas ir šiandienėje Lietuvoje, kai skirtingai pasivadinusios homoseksualų organizacijos siekia tapti bendrojo lavinimo mokyklų socialiniais partneriais, pasižada dalyvauti naujai įvestoje bendrojo lavinimo mokykloje gyvenimo įgūdžių formavimo pamokoje.

Aukštoji filosofija, pradedant nuo Sokrato ir Platono, vėliau krikščionybė labai griežtai pasisakė prieš tokią praktiką, vedančią į jaunosios kartos tvirkinimą. Sokratas sako tiesiai šviesiai: saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai ėriuko kailyje.

Šiandien tikriausiai jau būtų galima pasakyti taip: saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai žmogaus teisų gynėjų kailyje!”

Kita vertus, į klausimą – ar galima taip tiesmukiškai, kaip šiame straipsnyje, operuoti gėrio ir blogio sąvokomis, kalbant apie ideologinius priešininkus ir naująsias praktikas, – kaip atrodo, gali padėti atsakyti tas pats Platonas. Atleiskite, kad pradėsiu iš labai toli, pradžioje pabandęs kuo geriau išpurenti dirvą atsakymo į tokį klausimą nutupdymui.

Būtent Sokratas yra pirmasis filosofas, kuris gėrį apibrėžė etine prasme kaip dorovės normų visuotinumą. (iki Sokratas gėris buvo suprantamas kaip turtas, sveikata, šlovė ir panašiai naudingi dalykai). Savo ruožtu Sokrato mokinys Platonas gėrio sampratą labiausiai tampriu būdu susieja su būties tematika, apibrėždamas gėrį kaip visos būties ištaką (šaltinį) ir drauge tikslą.

Kitaip tariant, Platonas gėrio idėją universalizuoja tokiu kraštutiniu būdu, kad ji išeina už etikos ribų, tačiau drauge reikia pastebėti, jog tokia gėrio transpozicija (t. y. perkėlimas), kaip atrodo, nėra nuostolingas nei etikai, nei būties teorijai dalykas. Greičiausiai yra kaip tik priešingai, nes etikos gretimas su būties teorija leidžia išsaugoti etinių apmąstymų būtiškąją įtampą, o gėrio universalizavimas aptartu atveju leidžia suteikti būties mąstysenai vertybinius parametrus.

Kaip rašo Platonas, gėris nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranokstą ją, tačiau, pagal Platoną, gėris pačiai būčiai teikia būtiškumą, pažinumą ir esmę. Taigi gėris čia apibrėžiamas kaip beprielaidinė visa ko prielaida, t. y kaip būties pradas, kuris neturi jokios prielaidos už savęs. Iš tiesų, reikia pripažinti, jog Platono filosofija pateikia kraštutinai paradoksalias gėrio apibrėžtis, iki šiol keliančias karštas diskusijas ir prieštaringus vertinimus.

Platono filosofijos pateiktoje gėrio kaip beprielaidinio visa ko prado teorijoje pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra išsakoma transcendencijos įžvalga (lot. transcendere – peržengti, transcendens – peržengiantis). Krikščionybėje transcendencija yra vadinamas Dievas kaip anapusybė šiapusiniam pasauliui, kaip neišsakomybė, kaip visiškai Kitas. Dievo vardas krikščionybėje yra vadinamas transcendentiniu vardu kaip nurodantis į principinį bevardiškumą (į tai, kas iš principo negali būti įtraukta į įvardijamą pasaulį).

Žinia, Platono filosofijoje forsuojama transcendencijos įžvalga nėra visiškai tapati vėliau atsiradusiai biblijinei Dievo sampratai, tačiau Platono pastabos šia linkme reikšmingai pasitarnavo vėlesniam krikščioniškos pasaulėžiūros sisteminimo reikalui (ir visados išlieka svarbios jeigu ne kaip Dievo klausimo aktualizacijos išeities taškas, tai bent kaip tokios aktualizacijos akstinas).

Taigi Platono filosofijoje gėris yra vadinamas gėriu kaip būties šaltinis. Savo ruožtu Platonas be kelių atskirų pastebėjimų nepateikė išplėtotos blogio teorijos. Tačiau sugebėjimas perskaityti Platono pateiktas gėrio apibrėžtis pagal veidrodinio atspindžio principą, t. y. su inversija (lot. inversio – perstatymas, apvertimas, atvirkštine tvarka), leidžia labai svarbiu etikos plėtotei požiūriu nusakyti blogio raiškos pagrindą.

Kokia išvada čia peršasi? Jeigu gėris yra suprantamas kaip būties šaltinis, tai blogiu turėtume vadinti būties trūkumą arba, dar tiksliau tariant, nesugebėjimą generuoti būtį. Iš tiesų Platonas yra pateikęs keletą užuominų ta linkme, sakydamas, jog blogis žmogaus gyvenime yra kūrybiškumo išsekimas, apatija, indiferentiškumas, dvasios anemija, tingumas, jeigu norite, konjunktūrinis prisitaikymas apskritai. Pagal Platoną bet koks pasyvumas traukia į nebūtį, taigi pasyvumas yra radikalus blogis. Savo ruožtu kūrybinė energija, leidžianti įveikti būties trūkumą Platono filosofijoje yra vadinama eroto energija arba tiesiog erotu.

Terminas erotas čia yra graikų mitologijos dievybės vardo kalkė. Graikų Olimpo mitologija talpina pasakojimą apie dievybę Erotą, kurio tėvas esą buvo pertekliaus dievas (Poras), o motina trūkumo deivė (Penija). Kūrybingas mitologinių vardų panaudojimas leidžia Platonui eroto energiją apibrėžtį kaip žmogaus perteklinį veržlumą į tai, ko jam labiausiai trūkstą. Žinoma, žemiškajame lygyje taip suprantama eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Platonas taip pat kalba ir apie filosofinę pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržimasi į esmę tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe.

Taigi dvi išvados čia peršasi beveik savaime. Pirma, erotinė įtampa gali pasitarnauti gėrio atsikleidimui tik tuo laipsniu, kiek ji lemia būties pasidauginimą, užtikrina būties prieauglį. Antra, jeigu nesugebame sudraskyti konjunktūros ir prisitaikymo tinklų, liekame įkalinti blogio nelaisvėje.