Per ilgą ir šlovingą savo istoriją Vilniaus universitetas patyrė ne vieną sunkų išbandymą, tačiau net atšiauriausiomis egzistavimo sąlygomis čia ruseno viltis, kad, sąžiningai dirbant intelektinį darbą ir neišduodant Tėvynė idealų, anksčiau ar vėliau negandos išsisklaidys, sulauksime geresnių laikų.
Pastebėtina ir tai, kad net šio universiteto rektoriai bolševikmečiu nebuvo indokrinuoti iki galo, sugebėdavo, kaip atrodo, didesniu ar mažesniu laipsniu atskirti privalomus oficialiuosius gestus ir realų darbą tautos ir mokslo labui. Kaip atrodo bent man, tokį šio universiteto gyvastingumą lėmė jo sugebėjimas, paradoksaliai tariant, bėgant laikui nesutapti su laikmečiu.
Vilniaus universitetui anksčiau ne kartą pavykdavo parodyti, kad universitetas yra universitetu būtent todėl, kad prasikiša virš laikmečio tendencijų, nesutampa su laiko primestomis madomis, atsirenka tarp laikmečio apgaulingai padiktuotų ir tikrų būtinybių. Geriausias tokio sugebėjimo prakalti kiautą pavyzdys yra Broniaus Genzelio, Romualdo Ozolo, taip pat ir kitų šio universiteto filosofų švietėjiška veikla sovietmečiu, ugdant žmonių savimonę, ar ne? Taigi galima pasakyti ir taip, kad be R.Ozolo švietėjiškos ir leidybinės veiklos universitete anais laikais kažin ar būtų atsiradęs vėliau iškart toks pat ryškus visu ūgiu ir turintis priemones veikti, kaip ir iškart su visa ekipuote užgimusi Atėnė iš Dzeuso galvos, Sąjūdis.
Vilniaus universiteto stiprybės laidininkas didesniu ar mažesniu laipsniu visais laikais buvo taip pat jo įvairovė, pasimatanti net ir per universiteto tikros ar tariamos savivaldos institucijų tarpusavio trintį.
Kas atsitiko, kad Vilniaus universiteto rektoriumi tapus būtent istorikui, šiandien šis, kažkada mokslo šventove laikytas universitetas, su pasiutusiu pagreičiu rieda susinaikinimo pakalne, prarasdamas istorinės perspektyvos vizijos likučius, tapdamas labiausia deformuotų laikmečio tendencijų manifestacijos nepaprastai liūdnu pavyzdžiu.
Kaip atrodo bent man, paprastu leftistinių neomarksistinių jėgų įsivyravimo universiteto vadovybėje fakto konstatavimu tokio kolapso neįmanoma paaiškinti, nors, žiūrint iš tolo, kyla įspūdis, kad Taryba, Senatas ir Rektoratas čia veikia ranka rankon, neeikvodami jėgų nuomonių įvairovės diapazono išryškinimui.
Dvasios atstatyti jau niekados niekam, net ir pasikeitus universiteto vadovybei, nepavyks šioje apterštoje teritorijoje, panašiai kaip Černobylio sprogimo radioaktyvumu apkrėstoje aplinkoje sveikus refleksus pakeičia išgyvenimo patologijos mechanizmai
Neabejodamas didžiosios šio universiteto daugumos žmonių gera valia, vis tik negaliu nutylėti diagnozės, kad šiandien pseudo-pažangiečių vairuojamas, tarsi ir inovacijų siekiantis Vilniaus universitetas savo dvasia tampa toks pat nejudrus, kaip ir negyvo vabalo akys.
Jau yra rimtas pagrindas teigti, kad universitetui sutapus su liūdniausiomis laikmečio tendencijomis be likučio, be išlygų pasirinkus marazminės konjunktūros kryptį, toks universitetas, galima būtų pasakyti net taip, perfrazavus vieno išmintingo žmogaus žodžius, tampa vaizdžia antropologinio nuosmūkio iliustracija. Tai be visa ko kito reiškia, kad Vilniaus universiteto istorija ties minėtu riboženkliu baigiasi net ir tokiu atveju, jeigu šis universitetas dar ilgiau ar trumpiau išliks kaip fizinis darinys, kaip nebegyvo vabalo žvilgsnio inkliuzas laiko kūne.
Kita vertus, pasakius A, neturime teisės nutylėti ir B. Iš to, kas pasakyta seka, kad Vilniaus universiteto dvasios atstatyti jau niekados niekam, net ir pasikeitus universiteto vadovybei, nepavyks šioje apterštoje teritorijoje, panašiai kaip Černobylio sprogimo radioaktyvumu apkrėstoje aplinkoje sveikus refleksus pakeičia išgyvenimo patologijos mechanizmai. Savo ruožtu tai reiškia, kad už šio apsigimusio konjunktūrinio pasaulio ribų anksčiau ar vėliau privalėsime sukurti tikrą alternatyvą dabartinės konfigūracijos Vilniaus universitetui.
Esu girdėjęs pasakojimą apie kažkokį, neprisimenu dabar rūšies pavadinimo, graužikų veislės gyvūnėlį iš Pietų Amerikos, smirdėjimo pasaulio čempioną, kuris, įbėgęs į žmonių gyvenamas patalpas, viską pasmardina iki tokio laipsnio, kad joks gyvenimas čia tampa jau nebeįmanomas.
Pasakojama, kad net sudeginus iki pamatų šio gyvūnėlio apsilankymo užterštus pastatus, dvokas nuo gaisravietės apylinkėse nepradingsta metų metais. Dabar, prašviesėjus sąmonei, tarsi pradedu prisiminti, kad toks smirdėjimo čempionas yra vadinamas glitėnu…
Deja, universitetinės dvasios šiame universitete (jei dar galima jį taip vadinti), doros, siekio ugdyti tautą lieka vis mažiau ir mažiau. Gal ir bando išsilaikyti koks fizikų ar biologų padalinys, įlindęs į savo kompiuterius ir bandantis rodyti, kad jam nerūpi pasaulis. Ir nereikia čia pliurpti apie tariamai pažangų neomarksizmą.
Nežinau, kas yra glitėnas – gyvūnėlis, kurį autorius vadina smirdėjimo čempionu, Bet kuriam galui siuntinėti skaitytojus į gal tik siauram ratui žinomus žodžius? Juk beveik visiems, net atitrūkusiems nuo Lietuvos gamtos, gerai žinomas padaras – smarkiai smardinantis šeškas. Kad VU masiškai užplūdo smirdinčių šeškų tuntai, jau niekam ne paslaptis. Ir smirdintys dvikojai šeškai, vaizduojantys modernius auginintinius, kuriuos net verta registruoti ir „čipuoti”, tegu nesitiki, kad peržengs mūsų namų skenksčius, kad jie užsmardins mūsų virtuves, miegamuosius ir darbo kambarius, bibliotekas ir rūbines.
Nusišnekėjimas.
Perskaitei vien šią frazę „Kaip atrodo bent man, paprastu leftistinių neomarksistinių jėgų įsivyravimo universiteto vadovybėje fakto konstatavimu” ir tampa aišku, kad straipsnio autorius arba nesupranta, kas yra „leftizmas neomarksizmas”, arba visiškai neturi jokių duomenų apie VU, tačiau vis tiek kažką rašo.
Reiktų skirti dvi kardinaliai priešingas ideologijas – centro dešinės liberaizmą, kuris išties dominuoja VU, ir leftistinį marksizmą, kuris pasitaiko Vakarų universitetuose tarp sociologų bei humanitarų, tačiau Vilniaus universitete neįsivaizduojamas.
Vilniaus universitete dominuoja liberali, dažnai net neoloberali atmosfera, kuri nieko bendro neturi su leftizmu, o juolab – su neokomunizmu, ir tai yra puiku!
Nusišnekėjusiam – „leftistinis marksizmas” (kam pritariu, nes yra „leftistinis nacizmas” ir pan. atmainos), patikslinu, ne šiaip sau, kaip rašote komentare, „pasitaiko”. Ir ne vien tarp humanitarų ar socialinių mokslų atstovų. Įvairių formų ir mutacijų leftizmai (nuo trockistinio iki maodzedūninio) užgrobė Vakarų akademinę erdvę. O pakutiniai bastionai, pavz., katalikiški universitetai, baigiami naikinti Vakarų leftistų.
Tai, kas vyksta „kapsukynėje” (joks tai ne VU), niekaip nepavadinsi nei „centro”, nei tuo labiau „dešine”. O apie liberalizmo ir kairės simbiozę paskaitykite, tarkime, Maceinos apmąstymuose.
Kalbos kontrolė „kapsukynėje” („žmoga”), dėstytojų kontrolė, studentų indoktrinacija kyla būtent iš komunistinių šaknų, išsirangiusių į pseudovakarietišką leftizmą, su stipriu marksizmo dvoku.