Radijo laidoje, skirtoje atminimo lentos Kaziui Škirpai pakabinimo įvykiams aptarti, gerai žinoma visuomenės veikėja ir nuomonių formuotoja Nerija Putinaitė sako, kad jai kyla įspūdis, kad patriotizmas ir antisemitizmas eina koja kojon…
Stipriai pasakyta, ar ne? Tačiau nesiruošiu šįkart iškart pulti ginčytis su savimyla autore, kuri, regis, jau kaip stingstantis gelžbetonis yra įtikėjusi savo žodžiais ir užsirakinusi įsikalbėtame teisume. Dar daugiau, galima pamanyti net taip, kad minėta diskusijos dalyvė yra iš dalies net teisi, tačiau didžiulė bėda yra tai, kad ji supainioja įvykių seką ir daug ką iš to apverčia aukštyn kojomis.
Vengdami pernelyg plačių apibendrinimų, liečiančių visą pasaulį, imkime už atskaitos tašką pastarųjų metų konvulsingos Lietuvos pavyzdį, kai Lietuvos Genocido tyrimo centro, Lietuvoje įgyvendinančio istorinės atminties puoselėjimo uždavinį, užpuolime žydiškas pėdsakas yra daugiau nei ryškus, – šiandien jau nėra didelė paslaptis, kad Izraelio ambasadorius tąsyk paskutiniais žodžiais iškoneveikė Centro direktorių, keli pašlemėkai žydai puolė įrodinėti, kad lietuviai apskritai neturi teisės turėti savo istorinio pasakojimo, jų žodžiais tariant, rašyti savo istorijos pagal savo istorinę patirtį, buvo dedamos milžiniškos pastangos suvis uždusint Centro veiklą.
Kaip prisimename, V. Čmilytė-Nielsen anąsyk pademonstravo neįtikėtiną uolumą, siekdama įgyvendinti pašlemėkų žydų jungtinių pajėgų nurodymus ir pamokymus. Tačiau, kaip matome, Centro puolimas tęsiasi, vadinamiesiems konservatoriams planuojant paskirti tokius institucijos valdytojus per naujai steigiamą Tarybą, kurie savo ruožtu būtų atrenkami liūdnai pagarsėjusių veikėjų, skelbiančių, kad lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Kas be ko, nelieka nieko kito kaip pripažinti, kad ir toliau su dideliu užsidegimu planuojama potencialiai istorinės atminties vietoje įkurti istorinės atminties laidojimo namus, sukuriant istorinės atminties ištrynimo mechanizmus ir anosios likučių kaip nuodingų atliekų užkasimo sąšlavynuose ritualus.
Taigi, kaip atrodo bent man, Ingrida Šimonytė, kuri ramino mus, kad per kitus rinkimus galėsime išsirinkti kitą valdžią ir taip, tarkime, prislopinusi budrumą, per jai skirtą laiką sugebėjo įgyvendinti visą, arba, dar teisingiau būtų sakyti, išplėstinį niekšybių, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę ir lietuvybę, repertuarą, kai toliau jau nėra kur… Kitas klausimas – ar žydų tautybės aktyvistai jaučia pareigą kovoti prieš visų tautų istorinę atmintį, ar tokia garbė atitenka tik lietuvių tautai?..
Sovietiniais laikais okupuotos Lietuvos gyventojus saugojo nuo nacionalizmo apraiškų kaip cerberis su šunyčių palyda žydas G. Zimanas, skundęs Maskvai net tokius įtakingus to meto režimo veikėjus kaip E. Mieželaitis dėl neva anojo nepakankamo sugebėjimo atsikratyti nacionalizmo prietarų, šiandien dėl to paties naujiems įtakos centrams skundžiasi Kuklianski ir jos pasekėjai, nusiteikę iš naujo pakurstyti priešpriešos tarp tautų laužus. O gal tai tik regimybės analogija, atsitiktinis sutapimas, nieko daugiau?
Kita vertus, jeigu tokia analogija dar labiau išryškėtų ir įsižiebtų prieš mūsų nosį taip, kad akių nebūtų kur padėti, antisemitizmas Lietuvoje pasidaugintų pats savaime kaip epidemijos užkratas, nežiūrint geros valios žmonių pastangų statyti tarpusavio supratimo tiltus tarp tautų.
Žinia, Romualdas Ozolas savo ruožtu tvirtina, kad nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas. Kita vertus, pats R.Ozolas yra tapęs lietuviško nacionalizmo ikona, kitaip nepasakysi.
Ta proga dar kartą liudiju ( apie tai jau esu kartą kažkur kalbėjęs), kad anais sovietiniais laikais paskaitų ar pertraukų tarp paskaitų metu užgimusioje diskusijoje su studentais moderniųjų laikų nacionalizmo tėvu laikytinas filosofas apie žydų tautą yra pasakęs kažką tokio neįtikėtinai gražaus (žodis į žodį jau neatsimenu), kad net suvirpino širdį, kažką apie tai, kad žydai yra didvyriškai už savo valstybę kovojanti, išmintingų žmonių tauta. Tačiau tikriausiai yra taip, kad, panašiai kaip blogi apibendrinimai apie tautą, geri žodžiai taip pat nėra galiojantys be išlygų.
Kodėl jau ne pirmą kartą atkreipiu dėmesį į N. Putinaitės pastabas viešojoje erdvėje, kodėl ši autorė kaskart užkabina jūsų nuolankų tarną? Gal man ji patinka tokiu paslaptingu būdu, kad net pats to nežinau? Vargu bau taip galėtų būti, juolab kad minėtoji diskutantė jau yra per pusę lūpų prisipažinusi dėl savo ištikimybės įvairovės idealams, kai savo ruožtu šių eilučių autorius visados yra tik to paties monotonija.
Todėl pasakyčiau taip, kad ši autorė dėmesį visų pirma patraukia kaip sugebanti ryžtingai išsakyti kritiką tautos idėjos puoselėjimo atžvilgiu, drauge sumaniai nuslėpdama, pernelyg neišsiviešindama dėl to – kokias idėjas, kaip alternatyvą nacionalizmo priesakams, brangina ir išpažįsta ji pati?
N. Putinaitė neslepia savo rezervuoto požiūrio į Jono Basanavičiaus liniją lietuviškos savimonės užgimime, su įniršiu kvestionuoja Sąjūdžio idealus tuo pretekstu, kad neva, – perpasakojant N.Putinaitės ištaras sušvelnintais žodžiais, – lietuviškasis nacionalizmas yra apleidęs demokratijos idėją. Tačiau toks išgalvotas kaltinimas skamba labai juokingai, yra begėdiškai pritemtas, nesiskaitant su faktais, kai nei lietuvybės patriarchas, nei Sąjūdžio veikėjai neturėjo jokių antidemokratinių nuostatų nė iš tolo.
Galbūt čia būtų galima daryti skirti tik tarp to, kas tikslų ir priemonių hierarchijoje yra nusakomas kaip aukščiausias tikslas, o kas yra vertinamas kaip toks tikslas, kuris pasitarnauja dar ir kaip priemonė aukščiausiojo tikslo įgyvendinime. Nacionalinio išsivadavimo judėjime toks aukščiausiasis tikslas neabejotinai yra tautos išsilaisvinimas ir tautos suklestėjimas visokeriopa to žodžio reikšme, o demokratinės tvarkos nustatymas, išsilaisvinus iš nacionalinės priespaudos, tinkamiausia priemonė to tikslo įgyvendinimui.
Atidedant kitam kartui pokalbį apie demokratijos principus, šįkart prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad kol kas nėra labiau nuodugnaus demokratinės tvarkos teisėtumo pagrindimo nei nekintančios žmogaus prigimties ir prigimtinių žmogaus teisių bei laisvių doktrina, taigi leftistai, kurie bando įpiršti konstruojamos žmogaus prigimties sampratą, demokratija supranta kaip tokį rūmą, kuris yra kuriamas ant apelsino žievės pamatų.
Nėra jokių abejonių, kad antitautinio N.Putinaitės nusiteikimo pagrindu yra ta pati neomarksizmo pasija, kai net tokį keistą ir tikrovėje neįtikėtiną reiškinį kaip „tautinio komunizmo“ oksimoronas ji kritikuoja prisilaikydama savo idėjų tėvo K. Markso pažiūrų.
Su padidinamo stiklo pagalba bandžiau įsižiūrėti į N.Putinaitės demonstruojamą demokratijos mito figos lapelį, sumažėjusį iki mikroskopinio lygio, kol dūmų širma galutinai išsisklaidė ir viskas tapo atvira ir lengvai nusakoma.
