Edvardas Čiuldė. Dūžtantis veidrodis

Sakoma, kad sudužęs veidrodis – tai nelaimės pranašas. Tačiau šįkart tikrai ne apie tai.

Ogi, jeigu kilusio iš Kauno, žydų tautybės pasaulinio garso filosofo Emmanuelio Levino fundamentaliosios etikos atskaitos tašku yra veido sąvoka-idėja, savo ruožtu veidrodžio prasmėvaizdis mūsų tarpusavio pasiaiškinimuose turėtų įgyti ne mažiau fundamentalią reikšmę. Žinoma, čia kalbama apie lietuviško žodžio „veidrodis“ semantinį krūvį ir to žodžio etimologiją, kuri yra ne mažiau, bet tikriausiai net labiau intriguojantis dalykas nei veidrodžio kaip daikto sugebėjimo atspindėti su inversija paradoksai.

Žmogus su polinkiu vardan didesnio reikalų aiškumo viską vulgarizuoti pasakytų, kad E. Levino teorijos esmė yra ta, jog būtybėms su veidais, t. y žmonėms pagal prigimtį turėtų būti nebūdinga kibti viena kitai į gerkles, priešingai nei žvėrims, kurie turi tiktai snukius.

Veidas yra agresijos tramdymo strategija, ar ne?

E. Levinas kalba apie esminį etiniam vyksmui susitikimo „veidas į veidą“ įvykį, tačiau lietuvių kalba, kaip atrodo, kreipia į supratimą, kad ir žmogaus susitikimas su veidrodžiu yra įvykis, turint galvoje tai, kad lietuvių kalboje pati esmės išryškinimo strategija įpareigoja įsižiūrėti ne tik į atskirų žmonių, bet ir į daiktų veidus, galop – į viso pasaulio veidą (su snukiarodžiais mums – ne pakeliui), tą strategiją pagal Platono filosofijos įvardijimus pavadinant eidos (liet. esmė, rūšinis tapatumas, idėja) teorija: lietuvių kalboje gr. žodžio eidos atatranka yra žodis „veidas“, toliau seka prasminė nuoroda – „veidrodis“ ir, be jokios abejonės, prisideda nuoroda į labiausiai prasmingą veizėjimo užsiėmimą.

Dėl ne iki galo suprantamų priežasčių lietuvių kalbos žodyną ištiko baisi tragedija, stojo didelė nelaimė, kažkas panašaus į katastrofą, nes iš žodyno išsitrynė, tapo beveik nebevartojamu žodis „veizėti“.

To karališko žodžio prarastis žodyne styro kaip kraupi kiaurymė, kurios niekaip nepavyksta pridengti, nes žodį „veizėti“ toli gražu neišgali pavaduoti tokie iš pirmo žvilgsnio tarsi ir giminiški žodžiai kaip „žiūrėti“ „stebėti“, „spoksoti“ ir pan.

„Žiūrėti“, juo labiau „stebėti“ suponuoja aktyvių veiksmų seką, kai leidžiamės į kelionę kažką pamatyti, neretai desperatiškų pastangų dėka, tarkime, priglaudę akį prie rakto skylutės, bandome apžvalgyti svetimo miegamojo reljefą, ta proga dar ir žvairuojame, taip siekdami praplėsti regėjimo kampą ir plotą, puoselėdami užmačias įsibrauti į paslapties vidų, – taigi šie žodelyčiai nelabai tinka aptarti situacijai, kai pasaulio prasmė pateka savaime, pati bado akis, nereikalaudama mūsų specialaus pasirengimo ir užsiangažavimo. Savo ruožtu „spoksoti“ neduoda garantijos, kad įsistebeilijęs į kažką žmogus realiai ten mato kažkokį dalyką, spoksoti, kaip žinoma, galima ir tuščiai į nieką, nieko nematant.

Praradę žodį „veizėti“ netenkame galimybės nusakyti dalykų padėčiai, kai pasaulis matosi savaime, todėl nerasdami atitinkamo žodžio lietuvių kalboje, pasaulio pasirodymui nusakyti griebiamės lotyniškųjų „medituoti“, „kontempliuoti“. Tačiau iš tiesų posakis „veizėti pasaulio veidą“ meditacinę žmogaus būsena nusako daug kartų tiksliau nei posakis „medituoti pasaulio veidą“, „veizėti“ yra giminiškas žodis žodžiams „medituoti“, „kontempliuoti“, tačiau drauge šio lietuviško žodžio, orientuojančio į pasaulio veido išryškinimo užduotį, intencionalumas yra nepalyginti intensyvesnis nei giminiškųjų žodžių iš lotynų kalbos kryptingumas.

Štai pyplys per kelis sprindžius nuo žemės, Žemaitijos infantas, rodydamas pusiau nulenktu rodomuoju pirštu (rodomojo pirštu užlenkimas kažką rodant drauge parodo ir rodančiojo nepaprastą išdidumą, jo didikišką atsainumą) sako: „Veizėk veizėk, katins bėg“. Žinoma, tai nuostabos šūksnis iš karališkos parodijos! Čia nekeliamas kraštutinės nuostabos klausimas, vedantis į radikalumą – „Kodėl kažkas yra, o ne greičiau niekas?“, tačiau nesunku pastebėti, kad mūsų stebimam vaikiui nuostabą kelia ne tik tai, kad iš kažkokios nežinomybės į pasaulio tirštumą atbėga katinas, bet ne mažiau dar ir tai, kad katinas atbėga, o ne atplaukia, ne atropoja, ne atskrenda. Be kuriuo atveju pasaulis tampa labiau prijaukintu, apčiuopiamu, tinkamu gyventi, kai jo kaleidoskopiškoje įvairovėje pasimato bėgančio katino veidas.

(Jaunimo žodyno frazeologizmas apie šikantį katiną ir jo veidą – tai jau kita istorija.)

Sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis, kaip atrodo, labiausiai tinka nusakyti tai kebliai filosofijos padėčiai, kai atsiradus specialiajam teoriniam mokslui, t. y. mokslui dabartine to žodžio reikšme moderniaisiais laikais nepaprastai dramatiškai iškyla tolesnio filosofijos reikalingumo klausimas – kokia prasminga veiklos užduotis, pateisinanti senosios ponios buvimą, dar lieka filosofijai, kai dabar tikrovės pažinimo reikalą perima daug tikslesnės nei filosofija specialiosios teorijos?

Mokslas dabartine to žodžio reikšme, pasiekęs pilnametystės ribą, pats nusipjauna bambagyslę, siejančią jį su filosofija, tačiau drauge nesunku pastebėti, kad toks specialusis mokslas suskaido tikrovės pažinimą į atskiras ir menkai tarpusavyje susijusias sferas, tokiu būdu prarasdamas visuminį pasaulio vaizdą.

Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad labiausiai logiškas šioje situacijoje yra štai toks atsakymas, jog esą atsidūrusi suskaidytame į mokslinio tyrimo profilius pasaulyje filosofija kaip pagal tradiciją universalus mokslas pačios savo prigimties yra įpareigota atstatyti visuminį tikrovės vaizdą mokslo rezultatų apibendrinimo keliu, jai moderniaisiais laikais iš tiesų su dideliu entuziazmu yra primetama užduotis mokslinių tyrimų rezultatų sumavimo pagrindu sukurti sisteminį tikrovės paaiškinimą.

Kas be ko, toks filosofijos nukreipimas į sisteminio tikrovės paaiškinimo užduotį specialaus mokslinio pažinimo atsiradimo situacijoje gali užburti savo logine elegancija, nors iš tiesų šitaip suprantant klausimo esmę, filosofija yra pastūmėjama į parazitavimo (t. y maitinimosi svetimos sistemos syvais) kelią, kai drauge čia yra forsuojami pompastiški ir neįgyvendinami reikalavimai.

Mokslinis pažinimas nėra pasyvus veidrodinis tikrovės atspindėjimas, tačiau filosofijos kaip sudužusio veidrodžio vaizdinys didesniu ar mažesniu laipsniu įgalina kvestionuoti logine elegancija mus užburiančią filosofijos kaip visuminės sistemos sampratą, nes, kad ir kaip žiūrėsime, privalome pripažinti bent tai, kad suklijuotas iš dalių, sulipdytas iš šukių veidrodis yra sugedęs, jau nebeatspindintis pasaulio veido, dar kitaip tariant, nerodantis tikrosios dalykų padėties veidrodis.

Kol kas mums sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis tiko savo netinkamumu pavaizduoti filosofijos užduotį specialaus mokslo atsiradimo situacijoje, tapo savotišku atsparos tašku bandant užginčyti vieną iš dar pasitaikančių filosofijos versijų, tačiau atskirai privalome aptarti dar ir tą atvejį, kaip toks veidrodžio prasmėvaizdis netinka net savo tinkamumu pavaizduoti netinkamumą. Tas išskirtinis atvejis yra būties apmąstymo, jeigu norite, įsimąstymo į būtį atvejis su įsakmiomis Parmenido nuorodomis, jog būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, taigi – neturi dalių, yra absoliučiai nedalus vienis. Pasaulis gali būti dalijamas iki begalybės, neretai yra susmulkinamas iki mažiausių dalelyčių, savo ruožtu būtis reiškiasi per visą pasaulio įvairovę nepadalijamu būdu kaip visados ta pati būtis, kuri negali būti padalijama net į pirmavaizdį ir atvaizdą.

(Kaip veidrodis gali padėti susižinoti su kitu pasauliu, esu rašęs čia).

O ką būtų galima pasakyti apie tą atvejį, kai veidrodis tampa svarbiausiu kosmetikos kaip slapstymosi meno pasaulio akivaizdybėje įrankiu, ką atspindi mūsų laikmečio žymė, kad žmogus dabar dažniausiai spokso į veidrodį užsidėjęs kaukę?

Kai kalbame ne tiek apie veidrodžio kaip daikto magiją, kiek apie žodžio „veidrodis“ magiškąsias implikacijas, ta proga išties verta prisiminti ir žodžio „kosmos“ (verčiant iš senosios gr. kalbos – tvarka) etimologinę kilmę.

Klasikinės filologijos specialistai jau atkapstė, jog pirmiausiai žodis „kosmos“ senovės graikų visuomenėje buvo vartojamas turtingos ponios, turėjusios nupoliruotų iki blizgesio bronzos, sidabro ar vario veidrodį, kvėpinimosi reikmenų ir veido ryškalų indų indelių, sudėtų ant staliuko prie veidrodžio, tvarkingumui pažymėti (ir šiandien vis dar sakoma, kad veidrodis nemėgsta netvarkos), vėliau šis žodis buvo pritaikytas nusakyti tvarkingai armijos rikiuotei, o filosofai, stebėdamiesi gamtos procesų tikslingumu, darna ir tvarka bei pritrenkiančiu grožiu, užkabino žodį „kosmos“ ant visos gamtos kaip didžiosios tvarkos pavyzdžio įkūnijimo.

Taigi, kaip matome, nėra neperžengiamos prarajos tarp kosmoso ir kosmetikos.

Kad ir kaip ten būtų, mano namuose prieš naktį, nusivaliusi kosmetikos likučius, varlė kaskart atvirsta į gražuolę moterį, o rytais, užsibuvusi prie veidrodžio, ji vėl tampa pilka pelyte, nuobodžios įstaigos nuobodžia tarnautoja, paknopstomis išbėganti į savo darbus.

 II

 kai tavo vidujinės patirties mažytė

 žemė yra tik dydžio gal monetos

 žiūrėk kaip viskas sužaliavo žydi

 gamta jau nesidrovi – tu tik pasimetus

 ir aš nesupratu čia nieko vėl užlūžęs ties

 posūkiu į margumynų kosmą

 žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės

 o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika