Edvardas Čiuldė. Dvigubo karo teorija

JAV viceprezidento Džeimso Deivido Venso kalbą Miunchene drąsiai galima pavadinti amžiaus kalba, pagal reikšmę šiam pasisakymui prilygsta nebent Vinstono Čerčilio kalba Fultone, ar ne?

Vensas Miuncheno konferencijoje pasakė visą tiesą apie demokratijos nuosmukį ir cenzūros įsigalėjimą Europos šalyje. Kitas klausimas, ar ši kalba pasitarnaus demokratijos atsigavimui, ar kalbomis galima pastumdyti kalnus? Europoje jau po savaitės greičiausiai bus bandoma viceprezidento Venso išsakytus perspėjimus forsuotai nutylėti, priverstinai užmiršti. Neleiskime to daryti!

Nemėginsiu atpasakoti šios kalbos, nes, pradėjus cituoti, būtų sunku sustoti. Tačiau pabandysiu spėti, kad didžiausią įniršį turėjo sukelti štai tokie Venso žodžiai: „Grėsmė dėl kurios nerimauju Europoje yra ne Rusija ir ne Kinija“. Kaip žinome, Vensas sako, kad tokia grėsme Europai kyla iš vidaus dėl jos pačios dvasios nuosmukio, kas atsispindi ir demokratijos negalavimuose. Nors pacituotas pažodžiui kalbos fragmentas nėra joks Rusijos išteisinimas, tačiau suprantu ir tuos, kuriems Rusijos paminėjimas teigiamo palyginimo kontekste baisiai rėžia ausį. Todėl čia turiu progą priminti, kad jūsų nuolankus tarnas šios situacijos nusakymui jau keletą metų bando įpiršti dvigubo karo teoriją, kuri tą patį bando persakyti labiau subalansuotu pavidalu. Sąlyginai pavadinta „dvigubo karo teorija“ mintelė yra tokia, kad Putino Rusijos nugalėjimas yra tik pusė darbo, o dėl galutinės pergalės iškart, kol dar neišgaravo nugalėtojo mentalitetas, privalėsime nukapoti galvas leftistinei hidrai, nustumti nuo mūsų kelio Markūzės pašlemėkų and Co suneštą nesąmonių kalnagūbrį.

Kalbame apie du karus arba du karo kėlinius, tačiau neatmesčiau ir tokios fantasmagorinės hipotezės, kad Putino režimo ir leftizmo įsigalėjimo Europoje šaltinis yra vienas ir tas pats, tarkime, tokiu šaltiniu yra Putino bankuose sukaupti naftos doleriai. Kita vertus, dar nesu tikras dėl karo sekos, nes gali būti ir taip, kad Putiną mes įveiksime tik tada, kai Europa įstengs nusikratyti leftizmo jungo. Žinia, leftizmas yra baisus negalavimas, silpninantis ne tik demokratiją, bet ir naikinantis Vakarų pasaulio vakarietiškumą, žlugdantis žmogaus orumą, valią ir ryžtą priešintis žmonių ir tautų kvailinimui.

 Venso kalbos įvykis verčia pagalvoti ir apie demokratijos reikalų padėtį Lietuvoje.

Apie tai plačiau pakalbėti dar bus progų, o dabar užsiminsiu apie pavojingą tendenciją, kai senieji demokratijos užkeikimai mūsų šalyje praranda prasmę arba net yra nukreipiami prieš demokratijos esmę.

Kaip šiandien Lietuvoje yra suprantami įstatymo viršenybės ir nesikišimo į teismų darbą principai?

Kyla įspūdis, kad judant pasirinkta kryptimi taip ir toliau, jau netrukus bus fabrikuojamos bylos politiniams oponentams, o šiandien yra teisiamas žmogus už sielos taurumą, širdies jautrumą ir pavyzdingą pilietinės pareigos vykdymą. Negaliu patikėti, kad tokie bjaurūs dalykai dedasi tarsi ir demokratinėje šalyje, priartėjus didžiulio karo pavojui.

Kaip atrodo bent man, Alinos Laučienės teismas, kaltinant ją iš esmės už tai, kad išdrįso priminti, jog ir Lietuvoje reikia prisilaikyti valstybinės kalbos įstatymo nuostatų, yra ne tik normaliam žmogui sunkiai įsivaizduojama bjaurastis, bet ir savotiškas indikatorius, kad Lietuvos teisinė sistema galimai jau patyrė kolapsą. Taigi, kaip turėtų atrodyti kiekvienam normalių refleksų žmogui, tramdydamos prokuroro Šimėno, sukurpusio bylą, savivalę ir kalbas, dėl kurių iš gėdos nėra kur akių padėti (poringė apie rusėnų kalbą senosios valstybės kanceliarijoje kaip argumentą kaltinimo naudai tikriausiai įeis į auksinių minčių lobyną), turėtų įsikišti aukštesnės instancijos.

Praeitą kartą visi priekaištavome G. Nausėdai dėl to, kad prezidentas ėmė ir išsakė savo nuomonę apie tai, jog neva Žemaitaitis turėtų būti teisiamas už keistokus, švelniai tariant, pasisakymus, tokiu būdu pažeisdamas politinės valdžios nesikišimo į teismų darbą principą. Tačiau A. Laučienės teismas yra tokia kraupi nesąmonė ir pasityčiojimas iš žmogaus, kad prezidentas net tik gali, bet, kaip atrodo, net ir privalo čia įsikišti, išsakydamas savo nuomonę, pademonstruodamas pilietinę poziciją.

Pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima pastebėti, kad po Venso kalbos Laučienė drąsiai gali pasiprašyti politinio prieglobsčio JAV, tačiau visi lengvai įsivaizduojame, jog niekas, net didžiausios negandos negalėtų priversti teisiamąją palikti savo Tėvynę…