Aną kartą profesorius Mažeikis bandė įpiršti mums įsivaizdavimą, kad litvinizmas yra progresyvi ideologija, o galimo karinio konflikto su Baltarusijos režimu atveju, Vilnių neva galėtų apginti dabar Ukrainoje besikaunantis Kalinausko pulkas, karštai išpažįstantis litvinizmo ideologiją.
Tokia išeitis iš blogos padėties siūloma NATO aljansui priklausančiai šaliai, a? Vaje vaje…
Išties, Mažeikio primestas mums vaizduotės klastojimas yra panašus į danajų dovanas, ypač jeigu prisiminsime, kad litvinizmas skelbia, jog Vilnius priklauso ne Lietuvai, o litvinams, t. y. taip pasivadinusiems baltarusiams.
Dar grubiau tariant, toks pasiūlymas su dvigubu dugnu primena raginimą įsileisti lapę į vištidę, ar ne?
Tačiau nuo to laiko dar nesugebėjau atsakyti net sau į klausimą – ar „propesorius Mažeikis“ su tokiais pasiūlymais yra tik paprastasis kretinas, ar atvirai prieš Lietuvą ir lietuvių tautos interesus veikiantis personažas?
Kita vertus, toks Mažeikio bandymas įvaizdinti Lietuvos santykį su litvinizmu nėra tik vienkartinis nesusipratimas, ogi propesoriaus vaizduotės paūmėjimai „ant Lietuvos“ tęsiasi, periodiškai, kartas nuo karto, vėl ir vėl prasimušdami į paviršių. Kaip atrodo bent man, ne mažiau toksiškas yra ką tik delfi.lt pasirodęs Mažeikio pamintijimas apie svarstomąją demokratiją.
Ar klausiate – kas tai kaip tokia yra ta svarstomoji demokratija? Tiesioginio atsakymo į šį klausimą čia tikrai nesulauksite, – drąsiai tai pažadu. Kaip atrodo, straipsnio autorius Mažeikis yra įsitikinęs, kad užtenka sugalvoti neaiškius burbulus sukeliantį terminą ir puse darbo jau yra padaryta.
Pagal žodžių skambesį svarstomoji demokratija turėtų būti toks visuomenės sanglaudos būdas, kai ypač didelę reikšmę visuomeninių tikslų numatyme įgyja žmonių apsikeitimas nuomonėmis, dialogo kultūra arba kažkas panašaus.
Tačiau nieko panašaus nežada mums leftizmo apaštalas Mažeikis, leftistai apskritai, jau galimai nujausdami savo idėjinį bankrotą, pastaruoju kaip tik vis dažniau kalba apie būtinybę priveržti visuomenės varžtelius, „įtvirtinti kietąją valdymo liniją“ arba, neatlaikę nervų karo, jau reikalauja tiesioginio karinio įsikišimo į visuomenės valdymo reikalus.
Ką turi galvoje Mažeikis, kalbėdamas apie svarstomąją demokratiją, galime suprasti tik per netiesiogines nuorodas, eidami aplinkiniu keliu.
Štai VDU profesorius sako, kad JAV įsikūrusi Tarptautinės plėtros agentūra (USAID) rėmė svarstomosios demokratijos raidą visame pasaulyje… Jūsų akys jūsų neapgauna, pagal Mažeikį svarstomosios demokratijos pagrindiniu forpostu pasaulyje yra institucija, kurią Elonas Muskas pavadino nusikalstama organizacija, JAV priešų irštva, o savo ruožtu Donaldas Trampas įvardijo kaip organizaciją, kuriai vadovauja radikalūs bepročiai.
Kita vertus, susprogdinus balioną, pasipylė ir faktai, visiems besidomintiems tapo akivaizdu ir tai, kad USAID visame pasaulyje pirmiausiai rūpinosi homoseksualumo propagandos sėkme, finansiškai rėmė medicininius transseksualumo eksperimentus, populiarino kitas inovacijas, nukreiptas prieš žmogaus prigimtį.
Būtų pats laikas pasidomėti, kiek USAID (ir panašios organizacijos) tiesiogiai prisidėjo prie leftistinio mėšlo kalno sustumdymo Lietuvoje. Žinia, lietaus šalyje, kur lyja ir pinigais, susiformavo unikali situacija, kai priklausomybė nuo užsienio kapitalo fondų leidyboje ir vadinamoje socialinių iniciatyvų sferoje jau akivaizdžiai pranokstą net beviltiško narkomano priklausomybės nuo adatos laipsnį.
Jau užsiminiau, kad Mažeikio straipsnyje, autoriui pernelyg nesivarginant, nėra svarstomosios demokratijos apibrėžimo. Tačiau tokį apibrėžimą galima pabandyti rekonstruoti iš čia pateiktos negatyvios nuorodos.
Mažeikis rašo, kad „Svarstomoji demokratija siekia įveikti masinės rinkiminės demokratijos ydą: masėmis galima lengvai manipuliuoti ir autoritariniai rėžimai, tokie kaip Baltarusija, tuo naudojasi“.
Žinoma, kad Baltarusija čia paminima tik dėl dėmesio nukreipimo, nors skamba savaime komiškai, kai nuduodama, jog Lukašenkos valdomos Baltarusijos demokratija yra masinė ir liaudiškojo pobūdžio, suformuojama rinkimų keliu.
Kaip jau sakyta, Baltarusija čia yra reikalinga tik akims apdumt, o iš tiesų čia kvestionuojama klasikinė demokratijos kaip daugumos valios, išreikštos rinkimuose, jeigu norite, tautos valdymo samprata, pagal faktą bandant įpiršti įsivaizdavimą, kad demokratijos baze dabar jau turėtume pavadinti peršertas pinigais homoseksualizmo propagandos organizacijas, tarkime, tokias kaip Lietuvos žmogaus teisių gynimo centras, arba panašius leftistinio mėšliuko tarpusavyje pasidalijimo klubus, bendraminčių susitelkimo arba pomėgių skatinimo asociacijas.
Ta proga pastebėsiu, kad tokia demokratijos samprata neturi nieko bendro, kaip kartais gali pasirodyti, su viduramžiais prigijusia korporatyvinės teisės samprata, nes tuomet korporacijos pagrindu buvo luomas ar profesija, o ne kūniškos intencijos ar pomėgiai.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad ir šių eilučių autorius jau prieš daugybę metų yra atkreipęs dėmesį į savitus išbandymus demokratijai moderniųjų laikų vartotojiškoje visuomenėje, atsirandančių dėl naujosios modernybės pobūdžio. Toliau pateiksiu keletą fragmentų iš buvusių andai papostringavimų.
***
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui.
Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę.
Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs, nekeliantys rūpesčių nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir pasiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
P. S.
Ne Tatjanos sūnų priedermė yra mokyti mus demokratijos…
Apie demokratijos idėjos nuotykius vartotojų visuomenėje plačiau: Edvardas Čiuldė. Laimės pažadas vartotojiškoje visuomenėje, Kauno žinios, 2016m.
Sakydamas kalbą Seime aną kartą premjerus S.Skvernelis prisistatė kaip laimės ekonomikos šalininkas, pažadėjęs laimės pyragą padalyti visiems po lygiai, kaip ir priklauso už valstybės vairo stojančiam žmogui, kuris rado gerą progą vėl prisiminti taurius laisvės, lygybės ir brolybės idealus.
Apie pyrago pažadą ir jo padalijimo visai visuomenei prieštaras esu jau kalbėjęs kitoje vietoje. Savo ruožtu čia norėčiau pasidalinti abejonėmis, atsirandančiomis bandant susivokti – kaip atrodo tas laimės pyragas arba net tortas, su kuo užkandama laimė mūsų ultramodernioje, taigi į vartotojiškumo idealus orientuotoje visuomenėje? Ar kartais besaikis laimės vartojimas neveda į baisų persisotinimą, kaip, tarkime, būna, apsirijus tortu su visais jo saldžiais atributais?
Įžvalgus dabarties socialinių problemų interpretatorius Zygmuntas Baumans jau yra atkreipęs dėmesys į tą vartotojiškos visuomenės paradoksą, kad vartotojų visuomenė yra vienintelis visuomenės tipas, pažadantis laimę absoliučiai daugumai žmonių čia ir dabar per vartojimo intensyvinimą ir įvairovę, kai, iš kitos pusės, ta pati vartotojų visuomenė klesti tik tiek, kiek jai pavyksta išlaikyti savo narių troškimų nepatenkinamumą. Iš tiesų, didžiausias košmaras vartojimo industrijai ir vartotojų visuomenės rinkai būtų pilnutinis vartotojų pageidavimų patenkinimas, kai pasotinęs visus savo troškimus žmogus tarsi apspangusi musė iškristų iš vis sparčiau besisukančio vartojimo rato, šitaip tapdamas kliuviniu vartotojiškai suprastai pažangai. Tokio tipažo atsiradimas ir jo padauginimas, sociologinis išplitimas reikštų aptarto tipo visuomenės katastrofą, prasidėjusį gaisrą vartotojiškame rojuje, kurio neįmanoma užgesinti, tačiau, laimei ar nelaimei, vartotojų visuomenė yra toks sisteminis užtaisas, kai forsuojamas laimės siekimas, karštligiškas poreikių ir troškimų tenkinimas sukuria dar didesnius troškimus ar net priklausomybes, kurių neįmanoma iki galo užganėdinti, užkuriant procesą, kai visi įmanomi ir neįmanomi troškimai yra tenkinami tik pramaišiui su kartėliu dėl pilnutinio nepatenkinimo.
Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į, kaip atrodo, dar didesnį paradoksą, kad paklusdami vartotojiškumo logikai mes arba, tiksliau tariant, dauguma iš mūsų dažniausiai laikomės klasikinės laimės sampratos, kuri iš esmės disonuoja su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais, visiškai nedera su minėtąja vartotojiškumo nuostata, jeigu norite, prasikiša kaip kontrabandos būdu į ultramodernią visuomenę patekęs požiūris, kuris vis dėlto yra svarbus dalykas žmogaus savivokos, ne visados sutampančios su laiko madomis ir pažangos kryptimis, atstatymui.
Žinia, kiekvienas turi teisę laimę suprasti savaip, tarkime, jokios išankstinės laimės formulė net nėra. Dar daugiau, – I.Kantas skelbia, kad laimės vaizdinys yra ne proto, bet vaizduotės kuriamas idealas, tokiu būdu bandydamas eliminuoti laimės idėją iš moralės fenomeno apmąstymo sferos. Trumpinant pokalbį būtų galima pasakyti taip, kad I.Kantas moralės problematikos aptarime laimės vaizdinį išmaino į laisvės vaizdinį kaip proto forsuojamą idealą, morališkai prasmingu laikydamas tik tokį žmogaus orumą kuriantį poelgį, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y, dėl paties poelgio prasmingumo, taigi jau ne dėl laisvę užginčijančių išorinių sankcijų baimės ar laimės gudriai suformuluoto pažado. Tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai reikėtų nebijoti savo paties minčių, nebūnant Kantu, nes iš tiesų jokios abejonės dėl laimės realumo negalioja, jeigu konkretus individas prisipažįsta užtikęs laimę šiame pasaulyje ir žino kelius į laimę.
Taigi apklauskime vienas kitą, kas yra ta laimė kaip realiai duotas dalykas. Kaip atrodo, absoliuti dauguma iš mūsų sutiktų, žino iš savo liūdnos patirties, kad būtinu dalyku laikant elementarių poreikių tenkinimą, vartotojiškas persisotinimas, peržengiant šią ribą, neatneša laimės, o tik baisius nusivylimus, depresiją, neadekvatumo išgyvenimus, taip pat dauguma iš mūsų daugiau ar mažiau aiškiai nutuokiame, kad, tarkime, pinigai ar net sveikata yra svarbūs dalykai kaip priemonės aukštesniam tikslui pasiekti, o laimė kaip tikslas, kurio siekiame dėl jo paties, o ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, kaip savipakankamas tikslas, ko gero, yra ne kas kita kaip savo prigimtinio potencialo, profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų realizavimas, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimas, kai sakoma apie tokį laimingą atvejį – „sėdi savo rogėse“. Kitaip tariant, žinome mes tai ar nežinome, bet savo gyvenime dažniausiai vadovaujamės klasikine laimės samprata, išplėtota tolimųjų antikos laikų filosofo Aristotelio „Nikomacho etikos“ pasažuose.
Right/up arrowLeft/down arrowSlide tip
Tačiau tokia aristotelinė laimės samprata, diktuojama sveiko proto, taigi žinoma net ir žmonėms, negirdėjusiems Aristotelio vardo, esmiškai nedera su vartotojiškos visuomenės prigimtimi, kuri, kaip yra pastebėta, savo narius visų pirma atpažįsta pagal vartojimą, o tik po to pagal profesiją ar žmogaus sugebėjimus, kaip dar būdavo klasikinės modernybės laikais, vadinamoje gamintojų visuomenėje. Dabar net banditas yra laikomas respektabiliu žmogumi, jeigu rengiasi modeliniai rūbais, važinėja brangiausių markių automobiliais, dėvi kitus prestižą ir socialinį statusą pakeliančius aksesuarus nelyg tas indėnas pasipuošiantis paukščių plunksnomis. Kaip žinome, tikraisiais herojais, sektinu pavyzdžiu vartotojų visuomenėje laikomi apsirengimo vakarėlių demonstracijos liūtai ir naktinių barų lankytojai, kurie laimi mados lenktynes.
Kas be ko, naktinis baras yra geras išradimas, būtų labai kvaila užsipulti jaunus žmones, siekiančius linksmuose sambūriuose skoningai parodyti save, užmegzti daug žadančias pažintis. Čia tik norėjau atkreipti dėmesį, kad vartotojų visuomenė yra tokia savo narių atpažinimo ir žmogaus saviidentifikacijos sąranga, kuri yra labai nepalanki tikrosios laimės atpažinimo galimybei, todėl net toli pažengęs į priekį pagal visus vartotojiškumo kriterijus šios visuomenė narys dažnai lieka užstrigęs toli nuo laimės, yra laimės nevykėlis.
Kita vertus, čia dar derėtų atkreipti dėmesį į kitą principinės reikšmė klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotojų visuomenė, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes drįstume save pavadinti demokratijos vartotojais?
Vartotojų visuomenė yra emancipuota visuomenė, pasižyminti nepalyginamai didesniu žmogaus išsilaisvinimo iš socialinės kontrolės laipsniu nei kada nors anksčiau, kai žmogus turi didesnę galimybę, I.Kanto dvasioje tariant, tapti pats savęs priežastimi. Drauge suprantama, kad socialinio autoriteto funkciją vartotojų visuomenėje iš dalies perima rinka, socializaciją užtikriną įsitraukimas į vartotojiškumo stichiją. Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.
Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Lietuva dar toli gražu nėra vartotojiško pertekliaus visuomenė, čia daug didesnės yra skurdo, socialinės atskirties, nepriteklių problemos. Kita vertus, visa tai, kas ką tik buvo pasakyta apie vartotojų visuomenės paradoksus, visiškai nereiškia to, kad vartotojiško tipo visuomenei kaip Vakarų demokratijos nubrėžtam keliui į ateitį prasminga alternatyva neva būtų deficito visuomenė. Tačiau, suvokdami vartotojų visuomenė paradoksus, įgyjame galimybę kontroliuoti savo likimą, drauge keldami sau uždavinį nepamiršti, kad vartotojų visuomenės įvardijamas yra ne realybės užkeikimas, o teorinė konstrukciją, fiksuojanti tik vieną, nors ir labai toli metantį šešėlį demokratinės visuomenės profilį šalia kitų, tokių kaip laisvės gynėjų, galop kūrėjų visuomenės profilių.
Profesionalus dezinformatorius, ne daugiau – rien d‘autre! Kaip ir Trumpas, pamiršęs sakydamas, kad “the United States has spent USD 200 billion more than Europe, while Europe’s financial contributions are „guaranteed” and the US gets no return“, tyčia nuo runkelių nuslėpdamas, kas tokie padarė Europą, Vokietiją ir Prancūziją, priklausomą nuo Rusijos. Pamiršo Kapsukės ir Vedeuškės zubryloms pasakyt, kad jos abi yra karą Rusijai pralaimėjusios šalys, o viena dar ir visiškai nuginkluota, kad niekad daugiau jau nebetaptų konkurente. Jai prievaizdu NATO paskirta. Prancūzija irgi pateko USA kontrolėn po išvadavimo 1944 metais, ar taip, kapsukiečiai, ir kiti mokslo pirmūnai su prapiesoriais in corpore? Žinoma, prancūzaičių šiek tiek mažiau išdulkino nei vokietaičių ir italių, ir praskiedė genofondą, be jokios abejonės. Dezinformacijos propagandistai šiandien aukštumoje Mūs Lietuvoje.
Profesionalus dezistas – studentų kvailintojas. Moka hipnotizuot paikus studentus.