Man iš tiesų yra trošku kvėpuoti tuo pačiu Tėvynės oru su tais bendrapiliečiais (nevirsta liežuvis pavadinti juos tėvynainiais), kurie ragina atsisakyti Kalėdų pavadinimo, pigias nešvankybes vadina menu, dergia Lietuvos vardą, planuoja bendrojo lavinimo mokyklas užtvindyti homoseksualizmo propagandos lektūra, savo nesutramdytus konjunktūrinius kompleksus be didesnio konfūzo stengiasi iškišti kaip pažangos gaires.
Toks žmogus nėra mano artimas, tačiau ir tolimu jo niekaip nesigauna pavadinti, nes anas, be visa ko kito, yra hiperaktyvus, lozungus deklamuojantis, garsiai nesąmones šūkaliojantis, visur besibraunantis, kartais net į tavo namus su savo proklamacijomis besiveržiantis pilietis.
– Pažangos vardu atidarykite duris, – jis sako.
Kaip nuo jo ir kur būtų galima pasislėpti?
Kai kartą styrojau mirties akivaizdoje, su šiuo pasauliu buvo gaila atsisveikinti visų pirma dėl prieš akis iškilusio prisiminimo, kad štai per lietų stoviu aš po medžiu miške, lietus ūžia oi kaip ūžia, nuo medžių lapų teška mėsingos lietaus čiurkšlės, bet svarbiausiai – pažadintas iš sausros milžinas miškas savo aromatais kutena pačią širdį. Įkvėpęs tokio oro žmogus tampa įkvėptu!
Be to, nerimavau, kad, man numirus, nebeliks žmogaus, kuris galėtų apginti neseniai į namus pasiimto auginti mažyčio šunelio, kurį mano taip pat mažamečiai anūkai skriausdavo sukę apsisukę.
Tikiuosi, kad kvėpuojantys gaiviu oru tėvynainiai nepasmerks manęs už dabar pasakytus žodžius ir tolesnį prisipažinimą per anksti, neišklausę iki galo! Tuomet kentėjau, kitaip nepasakysi, dėl to, kad mažytį šuniuką paliksiu vargti šiame pasaulyje našlaičių našlaičiu.
Kas be ko, aš pats perskaitęs, ką dabar parašiau, suprantu šių žodžių šventvagiškumą, tačiau tuo metu gailestis bandė įpiršti truputėlį deformuotą nuomonę, kad visais kitais bus kam pasirūpinti, o švelnus mažytis gyvybės gumulėlis lieka visiškai nepagintas. Jeigu norite, šią parabolę galiu persakyti ir kitaip – tąsyk dar turėjau vilties…
Tačiau netyčia nenumiriau. Šunelis užaugo ir pats rodo dantis. Paaugę anūkai tapo niekam neprilygstančiais šunų mylėtojais ir tokiais entuziastingais gyvūnų teisių gynėjais, kad dabar jau aš pats kartais tramdau jų egzaltaciją.
Šiandien už lango nei lyja, nei sninga, vaidenasi viena ir ta pati, be galo užsitęsusi žiemos diena, kuri beveik neišaušta. Nesu tikras ar iki pavasario Lietuvoje liks miškų, kai autostradose kiekvieną dieną ištisos mašinų kolonos veža iškirstus medžius, nebent tik prekybos su Kiniją štilis truputėlį pristabdys miškų naikinimo vajų.
Niekur neskubu, nesiveržiu per jėgą ir be eilės iškeliauti į geresnį pasaulį. Kita vertus, nesitikiu sulaukti to momento, kai vienas prieš kitą stosime su šakėmis mirtinoje dvikoje.
O kol kas net apie savo didžiausius oponentus galiu pasakyti ir kažką gerą, liudydamas, kad vadinamosios pažangos idėjos lėmė pasaulio suvulgarėjimą iki tokio laipsnio, kad kitą kartą, užstojus lemtingai akimirkai, bus galima palikti šią ašarų pakalnę be jokio gailesčio, palikti kaip dykynę, su kuria tavęs niekas neriša.
Pažangos idėjos yra tarsi anestetikas, kuris palengvina išėjimą…
Ne vien vakarų kutūra (civilizacija?) esti pasaulyje. Yra ir kitos – mahometonų, kinų, afrikiečių. Kai viena išsigimsta (klaidingai pasuka) kita kultūra užima vieta, senaja suvirškina arbo sunaikina.