G. Meloni vedamos partijos pergalė Parlamento rinkimuose Italijoje įleido gaivinantį oro gūsį į pridvisusius ES apartamentus. Iš tiesų, tos pergalės įspūdis toks stiprus, kad nevalingai prašosi palyginamas su lango atidarymu į sodą, kur vėl išvystame būties pilnatvės žaižaravimą, t. y. tuos labiausiai brangius dalykus, kuriuos kėsinosi iš mūsų atimti suklastotos dvasios laikmetis.
Po rinkimų nakties pasakytoje kalboje G. Meloni kvietė tautiečius nesigėdyti Dievo, Tėvynės, savo tautinės tapatybės, lyties identiteto, įsipareigojimo šeimai kaip to, kas sudaro žmogaus esmę. Taigi, galime pasakyti ir taip, kad G Meloni priminė, kad būtina atstovėti žmogaus esmę, nesusiviliojant žmogos (tai, kas lieka, kai žmogus yra išvyniojamas iš paminėtų tapatybių sekos, nors greičiau tokį likutinį turinį be žmogaus esmės vertėtų vadinti nuožmoga), tobulo vartotojo, pasaulio piliečio ir panašių surogatinių pakaitalų vilionėmis. G. Meloni tarsi užsimena ir apie tai, kad suvešėjusi mūsų laikais nežmogiška konjunktūra ir prisitaikėliškumas naikina ne tik žmogaus esmę, bet ir pačios tikrovės tikroviškumo pamatus.
Toks sugrįžimas prie esmės įvyko Italijoje, tačiau uždega vilties žiburį visai Europai ir pasauliui, kad anksčiau ar vėliau prasidės visuotinis žmonijos atsigręžimas į pamatinius dalykus.
nesmagumo epochai be vis ko kito yra būdinga tai, kad dedamos pastangos paklaidinti žmones plastmasinių palmių džiunglėse.
Mūsų laikmetį derėtų pavadinti nesmagumo epocha ne tik dėl to, kad šalia vyksta baisus karas, bet ir dėl to, jog vadinamųjų pažangiečių vyriausybės mums bando iškišti už tikrą dalyką negrabiai padažytus plastmasinius niekučius. Jeigu norite, nesmagumo epochai be vis ko kito yra būdinga tai, kad dedamos pastangos paklaidinti žmones plastmasinių palmių džiunglėse.
Nesmagumą ir kartėlį užtraukia ne tik kraupi politinė korupcija, Lietuvoje visų pirma įgijusi fantasmagorinį nežmogiško LGBT bendruomenės narių protegavimo pavidalą, ne tik zoologinė konjunktūra, bet dar ir tai, kad yra užsimota pavogti iš mūsų tikrovę, pakeičiant ją negrabiomis klastotėmis. Savo ruožtu G. Meloni pavyzdys suteikia viltį, kad negali niekais imti ir pražūti žmonių pastangos, praminant kelius atgal į tikrovę.
Apie tai dar bus daug progų pakalbėti vėliau, o dabar dar leisiu sau atkreipti dėmesį į minėtoje kalboje G. Meloni pateiktą techniškai labai intriguojantį ir drauge neįtikėtinai gaivališką laisvės negatyviu pavidalu nusakymą, tvirtinant, kad tobulas vartotoja ir yra tobulas vergas, yra tobulas finansinių spekuliantų įkaitas.
Žinia, vartotojų visuomenė kaip tikrą žmogų ir savo pilnateisį narį atpažįsta tik vartojimo pirmūną, nevykusius vartotojus priskirdama vadinamajam užklasiu, laikydama juos nereikalingais žmonėmis.
Kai jau yra ne kartą pastebėta, didžiausia vartotojų visuomenės paslaptis yra tai, kad čia pats vartotojas galiausiai tampa vartojamu dalyku, kitaip tariant, vartojimo subjektas tampa vartojimo objektu. Tačiau nepraleiskime progos pastebėti ir tai, kad vartotojų visuomenė yra linkusi sau prisitaikyti, t. y. savaip adaptuoti taip pat i demokratijos idėją.
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums ir drauge demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal nusistovėjusią inerciją atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui.
Čia kalbu net ne apie tokius piktus ir lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė dedasi panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Kaip sako vienos novelės herojus, tikrosios laimės žemėje nėra, tačiau, kas gali mums uždrausti puoselėti džiaugsmingą viltį, kad vieną dieną slogūs nesmagumo epochos laikai ims ir pasibaigs.
************
už tos giraitės visi keliai vedė į didįjį paprastumą: keliavo žmonės su rakandais šeimomis gentimis ir pavieniui: įvairiausių epochų ir stilių keistus vežimus traukė fantastiški naminiai gyvūnai iškaišyti neatpažįstamomis mums gėlėmis ir žalumynais: visur maišėsi sparnuočiai šlamantys ore pėdinantys palei ratus o vienas pasostėje: vis labiau ir labiau triukšmavo vaikai pagauti nežinomos prigimties džiaugsmo: nepaprastai tyrai skambėjo motinos juokas ir tėvo žodžiai tirštėjančiam vakaro spalvų aromate: už tos giraitės kiekvieną mirksnį visi keliai iš naujo buvo atviri.
Europa vaduojasi iš eurokolchozo vergijos.