Šiandieninis, reljefiškomis raidėmis spaudoje prasimušęs pranešimas, kad vakar konservatoriai baigė kelti kandidatus į Prezidentus ir Europos parlamentą, o beveik visi TS-KDP skyriai Prezidento rinkimuose pirmiausiai pakvietė dalyvauti Ingridą Šimonytę, Gabrielių Landsbergį ir Moniką Navickienę (eilė sudaryta pagali gautus balsus), iš manęs atėmė paskutinę viltį, jog kažkur konservatorių partijos gelmėse dar turėtų žybsėti, teoriškai žiūrint, tikrojo konservatizmo žiburėlis, kuris, tarkime, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėtų įsiplieksti į atsinaujinimo laužą. Tačiau, kaip atrodo, dabar jau čia viskas užgeso su dideliu trenksmu galutinai, tamsa sutirštėjo kaip degutas, o sušlapę degtukai tapo visiškai netinkami uždegti deglams iš naujo.
Kaip išaiškėjo, konservatorių partijoje neliko tokių, kurie galėtų išsišokti, taigi, panašiai kaip anksčiau TSKP masės, TS-KDP nariai išmoko, kad saugiausiai yra klysti kartu su visa partijai in corpore, neprasikišant virš minios, sekant partijos vadų pavyzdžiu.
Žmogus be prietarų pasakytų, kad I. Šimonytės ir G.Landsbegio vardai šiandien pirmiausiai yra asocijuojami su valdžią paėmusios grupuotės lenkimu persukti politinę sistemą nuožmiojo neomaksizmo kryptimi, be visa ko kito, užsimojus sunaikinti lietuvių tautą pagreitintu tempu ir iki paskutinio siūlelio.
Jeigu paklaustumėte manęs, tokį politinį režimą, tikslinat sąvokas, pavadinčiau grynaja autofagija (gr. autos – pats, savas + gr. phagos – ėdikas), kai subjektas pats save ima valgyti, po to – virškinti, galiausiai – išsituština nuo savęs.
Dabar, žiūrint retrospektyviai, man kartais vaidenasi, kad jau didysis Vytautas Landsbergis turėjo polinkį į autofagija, tačiau, be jokios abejonės, konservatorių partijos persimainymą, kai iš pirminių nuostatų neliko nė musės kakučio dydžio liekanos, lėmė ne tiek pirmapradžiai tėvų gimdytojų polinkiai, kiek vėliau prasidėjęs partijos susitapatinimas su konjunktūros dėsniais, kurie galiausiai atveda į susinaikinimą.
Žmogaus gyvenimo, priešingai nei konjunktūros, pagrindinis dėsnis yra neprisitaikymas prie mirties!
Kas be ko, nei G.Landsbergis, nei tikriausiai I.Šimonytė nedalyvaus kituose LR prezidento rinkimuose, – būtų netikslinga ir kvaila juokinti publiką, tai, kas be ko, tikrai nepridėtų partijai populiarumo, nepakeltų reitingų. Taigi mūsų akys krypsta į M. Navickienę – ką naujo žado anosios pasirodymas prezidentinių rinkimų horizontuose?
M. Navickienė yra simpatiška arba, net galima sakyti, labai graži moteris. Paprastai nuotraukose ji yra vaizduojama pakreipta galva ir įsimylėjusiomis akimis žiūrinti į I.Šimonytę.
Galimas daiktas, delfi.lt ir kitos žiniasklaidos agentūros visą laiką suka tą pačią nuotrauką su įdomiai pagautu rakursu, tačiau net ir tokiu atveju mums toks situacijos įvaizdinimas teikia peno apmąstymams apie tai, kad ištekėjusios moters akys, bėgant metams, paprastai didesniu ar mažesniu laipsniu prigęsta, kai savo ruožtu politinė meilė yra nepavaldi laikui ir niekados neapsineša dulkėmis.
Pirmą kartą M. Navickienė atkreipė į save visuomenės masių dėmesį, kai ėmė ir užpatentavo savo vardu pradėjusį populiarėti tarp atskirų politinių sluoksnių vadinamosios neužmirštuolės simbolį.
Ar sakote, kad tai nėra didelis turtas, niekas čia nepatyrė apčiuopiamos žalos, be to, tokia istorija buvo kažkada labai seniai, šiandien – neverta smulkintis? Vis dėlto, bent mane tada nustebino ir lengvai nepasimiršo iki šiol faktas, kad šalia grobikų įprasta to žodžio reikšme, tarkime, žemgrobių, gali atsirasti, simbolių grobiko tipažas, kas išdidina įprastą laikmečio nesmagumo amplitudę net ir tokiu atveju, kai taip privatizuojamas simbolis yra nedidelės reikšmės.
M. Navickienės vadovaujamos ministerijos pasirinkimuose pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos ministerijų istorijoje nebuvo surengtas Šv. Kalėdų vakarėlis bendradarbių ratelyje. Visi gerai suprantame, kad tai nebuvo paprastas apsirikimas ar nedėmesingumo pasireiškimas, o yra vadinamojo pažangizmo pozicijos valingas prisiėmimas ir pasižadėjimas. Man paprasčiausiai labai gėda dėl šios gražios moters tokio negražaus poelgio, kitų žodžių čia neberandu.
M. Navickienes vadovaujama ministerija, reglamento įpareigota paskirstyti lėšas nevyriausybinėms organizacijoms, prioretizavo vadinamosios įvairovės ideologiją išpažįstančių organizacijų interesus, demonstratyviai atmesdama visuomeninių organizacijų, ginančių šeimos vertybes, paraiškas. Tai išties klasikinis pavyzdys, kai iš vaizduotės trūkumo atsiranda pikta valia, ar ne?
Ta pati M. Navickienė tvirtina, kad, dalyvaudama LR prezidento rinkimuose, ji turės gerą progą išdėstyti savo politinės veiklos programą. Vaje vaje… Liūdna ir drauge juokinga, tragikomiškomis spalvomis nusidažo tai, kad anosios programa yra gerai žinoma mums iš anksto kaip galinti sukelti nebent tik baisų pasidygėjimą…
kai tavo vidujinės patirties mažytė
žemė yra tik dydžio kaip monetos
žiūrėk kaip viskas sužaliavo žydi
gamta jau nesidrovi tu dar pasimetus
ir aš nesuprantu čia nieko – vėl užlūžęs ties
posūkiu į margumynų kosmą
žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės
o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika
Tamsta čia apie MANE???
🙂
Taip, tie du pajacai Šimonovska (lenkė) ir Landsbergis (žydas) pražudys Lietuvą. Kas jiems ta Lietuva? Juk ne jų tėvynė, tik gimtinė. Graži giminė…Jo proprosenelis grūmėsi su buržujais per Spalio socialistinę revoliuciją. Ir, žinokit, revoliuciją laimėjo! VOT TAK!
Naviskienė ir Juknevičienė – abi lyg iš vienos ankšties komjaunuoliškosios pupytės, beatodairiškai atsidavę partijai ir vadams
Mano kolegos seniai juokauja, kad moters grožis ir protas yra atvirkščiai proporcingi.